Jungtnių Amèrikos Valstjų gamtà
Jungtinių Amerikos Valstijų gamtinis žemėlapis
Krantai
Bendras krantų linijos ilgis apie 23 000 kilometrų. Atlanto vandenyno pakrantė (kranto linijos ilgis apie 6850 km) daugiausia žema, daug įlankų (Meksikos įlanka, Meino įlanka), lagūnų, mažų salų (Long Islando įlanka, Nantucketo, Hatteraso); pietryčiuose yra Floridos pusiasalis. Ramiojo vandenyno pakrantė (kranto linijos ilgis apie 14 200 km) kalnuota, jos šiaurinėje dalyje daug fjordų, įlankų (Bristolio įlanka, Nortono įlanka), salų (Aleksandro salynas, Aleutų salos), pusiasalių (Aliaskos pusiasalis, Sewardo pusiasalis).
Reljefas
Apie 1/2 Jungtinių Amerikos Valstijų pagrindinės dalies užima lygumos ir neaukšti kalnai. Tarp Uolinių ir Apalačų kalnų yra Didžiosios Lygumos ir Centrinės Lygumos (ištįsusios nuo Kanados iki Meksikos įlankos). Centrinės Lygumos (iki 500 m aukščio) – žemumų ir plynaukščių sritis, suskaidyta Misisipės ir jos intakų (Misūrio, Ohajo); būdinga ledyninis, eolinis reljefas, Kentukio pietuose ir Tenesio šiaurėje – karstas. Didžiosios Lygumos – plynaukštė, ištįsusi palei Uolinių kalnų rytinius šlaitus į vakarus nuo Centrinių Lygumų, tarp Rio Grandės upės (pietuose) ir Kanados sienos (šiaurėje). Reljefas labai suskaidytas nuo Uolinių kalnų tekančių upių, pietuose gausu plačių stalo pavidalo aukštumų, šiaurėje – ledyninio reljefo formų; pietuose yra Edwardso plynaukštė, Llano Estacado plynaukštė, viduryje – Misūrio plynaukštė ir Aukštosios Lygumos.
Didysis Baseinas (Nevados valstija)
Didžiųjų Smėlio kopų nacionalinis parkas Kolorado valstijoje
Į rytus nuo Centrinių Lygumų ištįsę Apalačų kalnai. Juos Mohawko ir Hudsono slėniai dalija į Šiaurės ir Pietų Apalačų kalnus. Šiaurės Apalačų kalnai tektoninių slėnių suskaidyti į kalnų masyvus (Adirondacko kalnai, Taconico) ir kalnagūbrius (Žalieji kalnai ir Baltieji kalnai). Pietų Apalačų kalnus sudaro lygiagrečiai ištįsusios struktūros: Apalačų plynaukštė, Allegheny kalnai, Didysis Slėnis, Mėlynieji kalnai, Piedmonto plynaukštė. Piedmonto plynaukštės rytuose yra denudacinė pakopa – Krioklių linija (šioje zonoje tekančios upės turi daug slenksčių ir krioklių). Į rytus nuo Apalačų kalnų, prie Atlanto vandenyno, yra Atlanto pakrantės žemuma, kuri pietuose pereina į Meksikos įlankos pakrantės žemumą; pakrantėse daug lagūnų, estuarijų.
Uoliniai kalnai (Kolorado valstija)
Jungtinių Amerikos Valstijų vakarus užima vėlyvojo mezozojaus ir kainozojaus raukšliniai kalnai Kordiljeros. Jų rytiniame pakraštyje yra Uoliniai kalnai; šiaurėje slėniai ir kalnagūbriai ilgi (ilgiausias Priešakinis kalnagūbris), ištįsę iš šiaurės vakarų į pietryčius, pietuose kalnagūbriai (aukščiausias Sawatcho kalnagūbris) neilgi, įvairių krypčių, atskirti plačių plynaukščių. Į vakarus nuo Uolinių kalnų yra vulkaninė Kolumbijos plynaukštė, Didžiojo Baseino kalnynas su kalnagūbriais, tarp kurių plyti plačios nenuotakios įdubos (giliausia – Mirties slėnis, 86 m žemiau jūros lygio), Kolorado plynaukštė (joje yra Didysis kanjonas). Į vakarus nuo plokščiakalnių ir plynaukščių yra Kaskadiniai kalnai (būdingi lavos laukai, vulkaninės reljefo formos) ir Sierra Nevados (juose yra Jungtinių Amerikos Valstijų pagrindinės dalies aukščiausia viršūnė – Whitney kalnas, 4418 m) kalnai. Kalifornijos ir Willamette’o slėniai skiria juos nuo Pakrantės kalnagūbrių.
Aliaskos viduryje yra dalis Jukono plokščiakalnio. Pietuose jį juosia Aliaskos kalnagūbris (McKinley kalnas, 6194 m – aukščiausia viršūnė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir visoje Šiaurės Amerikoje), Aleutų kalnagūbris, Šventojo Elijo kalnai, Chugacho kalnai; šiaurėje – Brookso kalnagūbris ir Arktinė žemuma.
Būdinga vulkaniniai reiškiniai ir didelis seismiškumas; San Andreaso lūžis Kalifornijoje, veikiantys ugnikalniai Aliaskos (Katmai, Pavlofas, Spurras, Kiska, Redoubtas), Kalifornijos (Lasseno kalnas, Shastos kalnas), Vašingtono (Saint Helensas, Rainiero kalnas, Bakeris), Oregono (Hoodo kalnas) valstijose, geizeriai, fumarolės, purvo vulkanai, karštosios versmės Yellowstone’o slėnyje. Havajų salos daugiausia vulkaninės – užgesusių ir veikiančių (Kilauea, Mauna Kea, Mauna Loa) ugnikalnių kūgiai, gilių slėnių suskaidytos lavos ir tufų plynaukštės.
Klimatas
Klimatas Jungtinių Amerikos Valstijų pagrindinėje dalyje daugiausia subtropinis (prie Ramiojo vandenyno jūrinis, vidurinės dalies vakaruose žemyninis, centre ir pietvakariuose drėgnas, prie Atlanto vandenyno musoninis), pagrindinės dalies šiaurėje – vidutinių platumų (prie Ramiojo vandenyno jūrinis, vidurinėje dalyje žemyninis, rytuose vėsus, drėgnas). Floridos pusiasalio pietuose ir Havajuose klimatas jūrinis tropinis, Aliaskos šiaurėje arktinis, vidurinėje dalyje subarktinis, Ramiojo vandenyno pakrantėje vidutinių platumų jūrinis. Kalnuose – vertikalusis zoniškumas.
Didesnės Jungtinių Amerikos Valstijų dalies klimatui įtakos turi kalnų grandinės ir jūrų srovės (Atlanto vandenyne – šiltoji Golfo ir šaltoji Labradoro, Ramiajame – šaltoji Kalifornijos). Kordiljerų ir Apalačų kalnai sulaiko dalį drėgnų oro masių iš vandenynų, bet netrukdo žiemą šaltoms poliarinėms oro masėms plūsti į pietus, vasarą drėgnoms tropinėms masėms – į šiaurę. Šios oro masės vasarą susiduria į pietus nuo Didžiųjų ežerų, žiemą – prie Meksikos įlankos. Su atmosferos frontų judėjimu susijusios dažnos orų permainos; pietrytinėse pakrantėse (daugiausia Floridoje) vasarą veikia tropiniai ciklonai, pučia daugiau kaip 50 m/s greičio vėjai, būna smarkių liūčių, vidurinėje dalyje (nuo Teksaso iki Ilinojaus) – viesulų (tornadų). Jungtinių Amerikos Valstijų vakaruose būna sniego audrų; vėjo greitis 20–30 m/s, temperatūra nukrinta 25–30 °C. Kalifornijos pietuose iš dykumų Ramiojo vandenyno link pučia karštas (oro temperatūra pakyla iki 38 °C) vėjas; jis sukelia smėlio audras, nuniokoja augaliją.
uragano sukeltas potvynis Havajuose
audra virš Majamio
Sausio vidutinė temperatūra prie Kanados sienos –20, –15 °C, Centrinių Lygumų pietinėje dalyje 0 °C, Meksikos įlankos pakrantės žemumoje 10 °C, Floridos pietinėje dalyje 20 °C, Kordiljerose ir Didžiosiose Lygumose nuo –10 °C (šiaurėje) iki –5 °C (įdubose), Aliaskoje nuo –20 °C (Arkties vandenyno pakrantėje), –30 °C (įdubose) iki –1,5 °C (pietinėje pakrantėje; šiltoji Aliaskos srovė). Ramiojo vandenyno pakrantėje sausio temperatūra nuo 5 °C (šiaurėje) iki 10 °C (Kalifornijoje), Atlanto vandenyno pakrantėje – nuo –5 °C (šiaurėje; šaltoji Labradoro srovė) iki 10 °C (pietuose). Liepos vidutinė temperatūra nuo 20 °C (Didžiųjų ežerų regione) iki 25–30 °C (pietuose); Kordiljerose, 1000 m aukštyje, 10–15 °C, įdubose daugiau kaip 30 °C, Aliaskoje 10–15 °C. Žemiausia užregistruota temperatūra –62,2 °C (1971 sausio mėnesį, Aliaskoje), aukščiausia 56,7 °C (1913 liepos mėnesį, Mirties slėnyje).
Kritulių daugiausia iškrinta Pakrantės kalnagūbrių šiaurinėje dalyje (2000–4000 mm), Apalačų kalnuose, Meksikos įlankos pakrantės žemumoje (1500–1600 mm), mažiausiai – Kordiljerų tarpukalnių įdubose (100–200 mm; Mojave’io dykumoje mažiau kaip 100 mm) ir Didžiosiose Lygumose (iki 500 milimetrų). Vakarinėje pakrantėje kritulių daugiausia iškrinta žiemą, Didžiosiose Lygumose – pavasarį, Centrinėse Lygumose, Atlanto pakrantės ir Meksikos įlankos pakrantės žemumose – vasarą, Apalačų kalnuose jų gausu ištisus metus. Havajuose metinė temperatūra 20–25 °C, kritulių 4000 mm (lyja ištisus metus).
Vidaus vandenys
Jungtinių Amerikos Valstijų teritorija priklauso Atlanto (vidurinė ir rytinė dalys) ir Ramiojo (vakarinė dalis ir didesnė Aliaskos dalis) vandenynų baseinams; juos skiria Uoliniai kalnai. Didžiausia upė yra Misisipė su intakais Misūriu, Arkanzasu, Red Riveriu (teka nuo Uolinių kalnų), Ohajumi, Ilinojumi (teka nuo Apalačų kalnų). Įtekėdama į Meksikos įlanką Misisipė sudaro plačią, pelkėtą deltą. Pavasarį tirpstant sniegui ir vasarą gausiai lyjant Misisipės vidurupyje ir žemupyje būna katastrofiškų potvynių. Daug upių teka į Meksikos įlanką nuo Uolinių (Rio Grande, Brazosas) ir Apalačų (Alabama) kalnų rytinių dalių. Nuo Apalačų kalnų rytinės dalies į Atlanto vandenyną teka trumpos vandeningos plačias estuarijas sudarančios upės: Hudsonas, Konektikutas, Susquehanna, Potomacas, Savana.
Misisipė
Hudsono upė
Ramiojo vandenyno baseino upėse vandens lygis pakyla pavasarį ir vasarą tirpstant kalnuose sniegui; didžiausios – Kolumbija (su intaku Snake’u turi didžiausią hidroenergijos potencialą Jungtinėse Amerikos Valstijose), Koloradas, Sacramento. Didžiajame Baseine yra upių, tekančių į nenuotakias įdubas. Ilgiausia Aliaskos upė – Jukonas (įteka į Beringo jūrą, sudarydamas plačią deltą).
Ontarijo ežeras
Ežerai daugiausia ledyninės kilmės (Minesotos, Viskonsino, Niujorko, Aliaskos valstijose). Prie Kanados sienos yra ledyninės tektoninės kilmės Didieji ežerai (Šventojo Lauryno vandens kelio dalis): Aukštutinis (didžiausias ir giliausias), Mičigano, Hurono, Erie’o, Ontarijo; Erie’o ir Ontarijo ežerus jungiančioje Niagaros upėje yra Niagaros krioklys.
Kordiljerų kalnuose gausu ledyninių, vulkaninių (Kraterio ežeras), Didžiajame Baseine yra nenuotakių sūriųjų (Didysis Druskos ežeras – vienas druskingiausių pasaulyje) ežerų. Meksikos įlankos pakrantėje daug lagūninių (Pontchartraino ežeras), Floridoje karstinių ir reliktinių (Okeechobee ežeras), Aliaskoje ledyninių tektoninių ežerų.
Ledynų daugiausia Aliaskoje (bendras plotas apie 55 000 km2; kai kur sniego riba yra 700–800 m aukštyje). Kordiljerose yra nedidelių ledynų (sniego riba 3000–4000 m aukštyje).
Ledynų įlanka (Aliaska)
Dirvožemiai
Vertingiausi dirvožemiai (juosvažemiai, juodžemiai, kaštonžemiai) susidarė iš kristalinio pamato uolienų ir pleistoceno ledyninių bei eolinių nuogulų. Juosvažemiai su prerijų juodžemiais vyrauja Didžiųjų Lygumų rytinėje dalyje (nuo Minesotos pietvakarinės dalies iki Oklahomos). Į vakarus nuo jų ištįsusi plati juodžemių sritis (eina išilgai Šiaurės ir Pietų Dakotos rytinių dalių, per Nebraską, iki Kanzaso šiaurinės dalies); dėl menkų ir nereguliarių kritulių jų produktyvumas mažesnis nei juosvažemių. Kaštonžemiai dengia didelius Didžiųjų Lygumų plotus (Šiaurės Dakota, Nebraska, Kanzasas, Oklahoma, Teksasas).
dykuminis kraštovaizdis (Arizonos valstija)
Centrinėse Lygumose vyrauja išplautžemiai ir rudžemiai. Skurdesni yra subtropinės juostos blizgažemiai ir rūgštžemiai; jie vyrauja Atlanto pakrantės žemumoje, Ozarko plynaukštėje, Apalačų kalnų pietuose. Misisipės slėnyje ir deltoje iš dumblingų aliuvinių nuosėdų susidarė šlynžemiai (nusausintose vietovėse jie labai derlingi). Drėgnuose Apalačų kalnų ir Kordiljerų (Pakrantės kalnagūbrių) regionuose, lapuočių miškų zonoje, vyrauja rudžemiai, spygliuočių miškų zonoje – išplautieji jauražemiai ir jauražemiai, aukščiau miškų ribos – kalnų pievų dirvožemiai. Kalifornijos slėnio apylinkių žemesni kalnų šlaitai padengti kalciažemiais, aukštesni – geltonžemiais. Sausuose Kordiljerų regionuose (Didysis Slėnis, Kolorado plynaukštė) vyrauja gipsažemiai ir kalkžemiai, Didžiojo Druskos ežero apylinkėse – druskožemiai ir druskų dangos. Aliaskai būdinga tundrų šlynžemiai, Havajams – vulkanžemiai. Didžiosiose ir Centrinėse Lygumose dirvožemiai nuskurdinti aktyvios žemės ūkio veiklos, vandens ir vėjo erozijos.
Augalija
Augalija priklauso holarktinei sričiai ir 3 augalijos provincijoms: subarktinei, Atlanto vandenyno ir Ramiojo vandenyno.
Subarktinė provincija apima Aliaskos, Minesotos, Viskonsino, Mičigano valstijas; būdingos 2 augalijos formacijos – arktinė tundra ir taiga. Arktinėje tundroje auga samanos, kerpės, viksvos, reti žemi krūmai (alksniai, beržai keružiai, poliariniai gluosniai). Taigoje vyrauja spygliuočių miškai; Aliaskai būdinga baltosios ir juodosios eglės, beržai, nuo Minesotos iki Didžiųjų ežerų – pušys (veimutinės, Bankso), taigos rytinei daliai – maumedžiai, kanadinės cūgos, raudonieji klevai.
Atlanto vandenyno provincijoje (į rytus nuo Kordiljerų) vyrauja ąžuolų miškai su kaštonais, tulpmedžiais ir lazdynais, Apalačų kalnuose – klevų ir bukų miškai (aukštikalnėse – kėnių ir eglių). Meksikos įlankos pakrantės pelkėse yra kiparisų miškų. Vakaruose Atlanto vandenyno provincijos miškai pereina į prerijas.
Sonoros dykumos augalija (Arizonos valstija)
Ramiojo vandenyno provincijai priklauso Kordiljeros. Pakrantėje auga sitkinių eglių, pocūgių, kiparisų, tujų, sekvojų, kalnų rytiniuose šlaituose – pušų ir maumedžių miškai. Sierra Nevados kalnuose – spygliuočių miškai (sekvojos, didieji mamutmedžiai). Aukščiausioje miškų zonoje auga Engelmano eglės, kėniai, maumedžiai, pušys. Uoliniuose kalnuose, 1400–3600 m aukštyje, auga spygliuočių miškai su geltonosiomis ir suktaspyglėmis pušimis, dygiosiomis eglėmis, pilkaisiais kėniais, aukščiau kaip 3600 m – subalpinės ir alpinės pievos. Kalifornijos sausuosiuose regionuose auga ąžuolai, akacijos, žagreniai. Didžiojo Baseino dykumose ir pusdykumėse auga kiečiai, balandūnės, į pietus nuo 38° šiaurės platumos – kaktusai ir kiti sukulentai. Floridos pusiasalio pietuose – džiunglių tipo augalija (visžaliai Virdžinijos ąžuolai, magnolijos). Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijos miškingumas 24 %.
puma
Gyvūnija
Gyvūnija priklauso Nearkčiai. Aliaskoje veisiasi baltieji lokiai, šiauriniai elniai, poliarinės lapės, spygliuočių miškų zonoje – kanadinės lūšys, vilkai, rudieji lokiai, briedžiai, amerikinės audinės, šermuonėliai, kiaunės, kanadiniai bebrai, spygliuočių miškų pietinėje dalyje – baribalai, grizliai, meškėnai, rudosios lūšys, pumos, skunsai, šiauriniai oposumai, vapičiai, Virdžinijos elniai.
Gausu graužikų (ypač žiurkėninių šeimos), veisiasi dygliatriušiai, voverės skraiduolės. Iš paukščių būdinga baltagalviai jūriniai ereliai, flamingai, pelikanai, kolibriai, kardinolai, vanaginiai, žvirbliniai paukščiai, iš varliagyvių – salamandros. Prerijų gyvūnai: bizonai (rezervatuose), šakiaragės antilopės, mazamos, preriniai šuniukai, kojotai, šeškai, amerikiniai barsukai, starai, gyvatės barškuolės. Dykumose veisiasi pekariai, dykuminiai goferai, maišiaskruosčiai šokliniai, iš paukščių – Kalifornijos kondorai, iš roplių – iguanos, įvairūs nuodingieji driežai ir gyvatės. Daug endemų (snieginiai avinai ir snieginiai ožiai, raudonieji vilkai, Havajų ruoniai, Sosiūro lapanosiai, pilkieji pelėausiai ir kiti). Vandenyse daugiausia veisiasi karpinės, ešerinės, lydekinės ir lašišinės žuvys; yra endeminių (mėnulžuvės) ir reliktinių (dumblažuvės) rūšių.
bizonai Yellowstone’o nacionaliniame parke (Vajomingo valstija)
miškų gyventojai – grizlis ir vilkas
Aplinkos apsauga
Gyvajai gamtai didžiausią grėsmę kelia oro, upių ir ežerų vandens užterštumas (daugiausia dėl gamyklų, šiluminių elektrinių ir automobilių išmetamųjų dujų, naudojamų pesticidų ir trąšų), erozija, dykumėjimas. Gamtos apsaugos sistema labai išplėtota; saugomos teritorijos užima 16 % Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijos. 60 nacionalinių parkų, 13 pasaulio paveldo vertybių, 29 biosferos rezervatai.
Seniausias Jungtinėse Amerikos Valstijose ir pasaulyje yra Yellowstone’o nacionalinis parkas (įkurtas 1872, pasaulio paveldo vertybė nuo 1978); jame saugoma geizeriai, purvo vulkanai, karštosios versmės, fumarolės, gyvūnija (bizonai, vapičiai, grizliai, juodieji lokiai ir kita). Kordiljerose – Yosemite’io nacionaliniame parke (pasaulio paveldo vertybė nuo 1984), Redwoodo nacionaliniame parke (pasaulio paveldo vertybė nuo 1980), Sekvojų nacionaliniame parke, Kingso kanjono nacionaliniame parke – saugoma sekvojų miškai, Olimpo nacionaliniame parke (pasaulio paveldo vertybė nuo 1981) – eglių, kėnių ir pušų miškai, Apalačų kalnuose (Great Smoky nacionaliniame parke ir Shenandoah nacionaliniame parke) – miškų masyvai ir aukštikalnių kraštovaizdžiai, Aliaskoje (Denali nacionaliniame parke ir draustinyje) – taigos eglynai, kalnų ledynai, Evergladeso nacionaliniame parke (pasaulio paveldo vertybė nuo 1979; 1993–2007 ir nuo 2010 įtrauktas į Pavojuje esančio pasaulio paveldo objektų sąrašą) – paatogrąžių miškai, mangrovės, gyvūnija (Misisipės aligatoriai, lamantinai, pumos).
Castle geizeris Yellowstone’o nacionaliniame parke (Vajomingo valstija)
Bryce’o kanjonas (Jutos valstija)
Įkurta parkų geologinėms struktūroms ir procesams saugoti. Gilūs kanjonai, susidarę dėl upių erozijos, saugomi Didžiojo kanjono (pasaulio paveldo vertybė nuo 1979) ir Canyonlandso, vulkaniniai reiškiniai – Lasseno ugnikalnio ir Havajų ugnikalnių (pasaulio paveldo vertybė nuo 1987), karstinės formos – Carlsbado urvų (pasaulio paveldo vertybė nuo 1995), Mamuto urvyno, Vėjų urvyno, dykumų kraštovaizdžiai – Big Bendo nacionaliniuose parkuose. Kitos pasaulio paveldo vertybės – Watertono–Ledynų tarptautinis taikos parkas (1995), Papahānaumokuākea (2010). Kitos saugomos teritorijos yra nacionaliniai paminklai (White Sandso – gipso dykuma, Mėnulio kraterių – ugnikalnių krateriai, lavos dangos, Juvelyrinio urvo, Dinozaurų – paleontologiniai radiniai), rezervatai, nacionalinės poilsio ir kitos teritorijos. Daug valstijų saugomų teritorijų. 29 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai. 39 Ramsaro konvencijos (Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigaliojo 1986) saugomos vietovės (plotas 18 616 km2).
Didžiojo kanjono nacionalinis parkas (Arizonos valstija)
Red Rocko kanjono draustinis (Las Vegaso apylinkės, Nevados valstija)
Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai
Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinė santvarka
Jungtinių Amerikos Valstijų partijos ir profsąjungos
Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotosios pajėgos
Jungtinių Amerikos Valstijų ūkis
Jungtinių Amerikos Valstijų istorija
Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai su Lietuva
Jungtinių Amerikos Valstijų švietimas
Jungtinių Amerikos Valstijų literatūra
Jungtinių Amerikos Valstijų architektūra
Jungtinių Amerikos Valstijų dailė
Jungtinių Amerikos Valstijų muzika
Jungtinių Amerikos valstijų choreografija
Jungtinių Amerikos Valstijų teatras
Jungtinių Amerikos Valstijų kinas