Jungtnių Amèrikos Valstjų literatūrà. Literatūrą pradėjo rašyti išeiviai iš Europos šalių ir jų palikuoniai. 17–18 a. klostėsi publicistinio pobūdžio ikinacionalinė kolonijų literatūra. Šiaurės Amerikos gamtos įvairovė, emigrantų bei indėnų konfliktai ir sugyvenimas, gyvenviečių steigimas, kolonistų kasdienybė, jų pasaulėžiūra ir pasaulėjauta buvo atskleidžiama aprašymuose, užrašuose, istorijose, dienoraščiuose, laiškuose, esė ir pamfletuose. Juose, lyginant su senąja Europa, keliamas naujos šalies, naujo žmogaus pranašumas. Anglijos kolonijų metraštininkai buvo kartografas J. Smithas (Naujosios Anglijos aprašymas / Description of New England 1616), gubernatoriai W. Bradfordas (1588–1657; Plymoutho gyvenvietės istorija / History of Plymouth Plantation 1630–50), J. Winthropas (1588–1649; Naujosios Anglijos istorija / The History of New England 1630–49). Puritonų ideologija išryškėjo teokratinėje literatūroje. Ją rašė dvasininkai, kurie siekė kolonijose turtingųjų ir bažnytininkų valdžios, smerkė raganavimą, tikėjo pranašystėmis: J. Cottonas (1584–1652), R. Matheris (1596–1669), I. Matheris (1639–1723), C. Matheris. R. Williamsas (1603–83), J. Wise’as (1652–1725) kūrė demokratinę literatūrą, reiškė liberalias pažiūras, teigė individo teisę į dvasios laisvę. Klostėsi pasaulietinė literatūra, kurta poezija (A. Bradstreet, 1612–72, M. Wigglesworthas, 1631–1705, E. Tayloras, 1645–1729). 18 a. išryškėjo šviečiamosios literatūros tendencijos. Tikėjimas individo racionalumu ir dvasiniu tobulėjimu, racionalia visuomenės pertvarka atsiskleidžia politiniuose pamfletuose, satyrose, esė. Šiuos kūrinius rašė politikos ir valstybės veikėjai. B. Franklinas metraštyje Poor Richard’s Almanack (1732–57), meninėje Autobiografijoje (Autobiography 1771, 1784) amerikiečius mokė pasitikėjimo, praktiškumo, moralumo. T. Paine’as pamfletuose pasisakė už amerikiečių visuomenės nepriklausomybę ir žmogaus teises (Sveikas protas / Common Sense 1776, Žmogaus teisės / The Rights of Man 1791–92). T. Jeffersonas, Nepriklausomybės deklaracijos pagrindinis autorius, kritikavo pietinių valstijų vergovę (Virdžinijos valstijos aprašymas / Notes on the State of Virginia 1784–85), aukštino amerikiečių demokratiją ir nepritarė stiprios centrinės valdžios šalininkams federalistams. Federalistų pažiūras esė skleidė A. Hamiltonas. Amerikiečių visuomenės tautų ir kultūrų sintezės bei amerikiečio tapatumo sampratą išsakė J. H. J. de Crèvecoeuras (1735–1813; Amerikiečio fermerio laiškai / Letters from an American Farmer 1782). 18 a. pabaigoje patriotines temas pakeitė kritiškas požiūris į socialinę nelygybę, švietimo sistemos trūkumus, religinį fanatizmą, monarchinę Europą. Rašytojai imitavo Europos klasicizmo, Šviečiamojo amžiaus, gotikinės literatūros tradicijas (poetas Ph. Freneau, publicistas satyrikas J. Barlow, 1754–1812, gotikinių romanų kūrėjas C. B. Brownas). Sukurtos pirmosios dramos (R. Tyleris, 1757–1826, W. Dunlapas, 1766–1839). 19 a. pirmoje pusėje formavosi nacionalinė romantizmo literatūra. Jai turėjo įtakos transcendentalizmas (R. W. Emersonas, S. M. Fuller, H. D. Thoreau ir kiti). Romantikai svarstė, kad labai svarbi yra originali nacionalinė literatūra, kvietė atsisakyti europiečių literatūros įtakos. 19 a. literatūroje ryškios Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) politinės ir ekonominės realijos – teritorijos plėtra, abolicionizmo judėjimas, 1861–65 pilietinis karas ir vergijos panaikinimas, socialinė nelygybė, kapitalo koncentracija, fermerių ūkių nunykimas, miestų, pramonės plėtra, darbininkų klasės formavimasis. JAV romantikai vaizdavo visuomenės raidą, materialinę, techninę pažangą ir amerikiečių moralinę degradaciją, dvasinį sąstingį (W. Irvingas, J. F. Cooperis, N. Hawthorne’as, E. A. Poe, H. Melville’is). Jie sukūrė novatoriškas apsakymo ir romano formas, kurias plėtojo 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios JAV rašytojai. Romantikai telkė dėmesį į asmenybės proto galias, emocijas, intuiciją, vaizduotę, suskaidytą psichiką, pragmatiškai ir ydingai tikrovei priešino idealų grožį, kūrybą, meną, gamtą, praeitį, vaizdavo mistifikuotą, romantizuotą realybę, derino romantizmo ir realizmo tradicijas, dramos, prozos ir poezijos žanrų elementus. Kurti įvairaus žanro apsakymai (eskizas, groteskas, arabeska, siaubo, detektyvinis, psichologinis, impresionistinis, mokslinės fantastikos, humoristinis), romanai (literatūrinis metraštis, istorinių asmenybių meninės biografijos, marinistinis, istorinis nuotykių, socialinis psichologinis, utopinis, filosofinis). Formavosi regioninė literatūra, kurioje nagrinėtos Šiaurės Amerikos rytinių (N. Hawthorne’as), pietinių (J. P. Kennedy, 1795–1870, W. G. Simmsas, 1806–70), vakarinių (J. F. Cooperis) valstijų specifinės istorinės, ekonominės, moralės, socialinės problemos. Iškilo Bostono rašytojų grupė Brahmanai, kurie deklaravo menas menui idėją, atsisakė vaizduoti vulgarią JAV tikrovę, skatino kopijuoti anglų literatūrinį stilių (H. W. Longfellow, J. G. Whittieras, O. W. Holmesas, J. R. Lowellis). J. G. Whittieras ir J. R. Lowellis skyrėsi nuo Brahmanų abolicionistinėmis nuostatomis – demaskavo vergovę, teigė rasių lygybę. Abolicionizmo tema kūrė realistinės literatūros pradininkai R. Hildrethas (1807–65), H. E. Beecher-Stowe. Natūralizmo stilistika būdinga H. Garlando, B. F. Norriso kūriniams. Poetai W. Whitmanas ir E. E. Dickinson realistinę literatūrą papildė naujomis temomis ir novatoriška forma. W. Whitmanas kūrė demokratines, internacionalines eiles, skelbėsi esąs Amerikos ir viso pasaulio dainius, rašė verlibru. E. E. Dickinson savo poeziją skyrė intymiam moters pasauliui, filosofiškai apmąstė žmogaus gyvenimą, rašė verlibru. Poetas S. Lanieras (1842–81) kūrė ir eilėdaros teoriją, prozos kūrinius. H. Jamesas ir W. D. Howellsas pradėjo psichologinio šeimos romano tradiciją, estetizavo gyvenimą, vengė socialinės nelygybės temos, lygino Europos ir JAV visuomenes. Iškilo humoristai A. B. Longstreetas (1790–1870), G. W. Harrisas (1814–69). Satyrikas M. Twainas demaskavo JAV vidaus ir užsienio politiką, socialinę nelygybę. F. B. Harte’o prozai būdinga vietinis koloritas. S. Crane’as derino realizmo, natūralizmo ir impresionizmo bruožus, sukūrė karo romaną. A. G. Bierce’as novelėse tęsė gotikinės literatūros tradiciją. J. W. De Forestas (1826–1906) socialiniuose psicholiginiuose romanuose kritiškai vertino netikras vertybes. R. H. Davis (1831–1910) plėtojo socialinės ir rasinės nelygybės temas. J. Milleris (1841–1913) aprašė baltųjų vargšų gyvenimą ir indėnų diskriminaciją, poezijoje tęsė W. Whitmano tematikos ir eilėdaros tradicijas. 19–20 a. sandūroje iškilo rašytojai realistai: J. Londonas, kuris plėtojo gamtos aukštinimo ir atšiaurumo temą, sureikšmino kovos už būvį dėsnį ir išskirtinio herojaus paveikslą, ir T. Dreiseris, kuris transformavo F. Nietzsche’s antžmogio idėją naujo tipo herojaus – komersanto, finansininko – paveikslu, parodė individo praturtėjimo ir iškilimo visuomenėje mito žlugimą. Socialines ir lyčių temas plėtojo E. Wharton ir W. S. Cather. Apie visuomeninius perversmus Meksikoje, Rusijoje, I pasaulinį karą publicistiniuose kūriniuose rašė J. Reedas. Susiformavo vadinamųjų purvo graibstytojų grupė, kurios atstovai I. Tarbell (1857–1944), L. Steffensas (1866–1936), U. Sinclairis publicistiniuose ir meniniuose kūriniuose demaskavo politines, finansines, ekonomines machinacijas. H. S. Lewisas socialiniuose satyriniuose romanuose kritiškai vertino verslo pasaulį. O. Henry socialinėse ir psichologinėse novelėse ironiškai, humoristiškai, paradoksaliai plėtojo mažojo žmogaus temą.
20 a. pradžioje klostėsi modernizmo literatūra. Rašytojai ieškojo naujų raiškos formų, kūrė imažizmo, futurizmo, ekspresionizmo, kubizmo tradicijas, mąstė apie asmenybės destrukciją technokratiniame, paniekintų humanizmo vertybių pasaulyje. Poetai imažistai E. Poundas, H. Doolittle, A. L. Lowell bei W. C. Williamsas, W. Stevensas, E. E. Cummingsas eksperimentavo vaizdais, žodžių garsais, spalvomis, skyrybos ženklais, grafine forma. T. S. Elioto poezijoje žymu tradicijos ir modernybės sąsajos, R. Frostas absurdo ir chaoso pasaulyje pabrėžė tradicinio rimavimo vertę, C. A. Sandburgas – verlibro laisvę. G. Stein eksperimentavo žodžiais, ištęsta dabartimi, kubizmo tradicijomis. 20 a. pirmoje pusėje JAV literatūroje vyravo romanas ir drama. E. L. Mastersas, Sh. Andersonas, W. Faulkneris derino realizmo ir modernizmo tradicijas, sukūrė išgalvotus meninio pasaulio modelius. Prarastosios kartos ir vadinamojo džiazo amžiaus rašytojai F. S. Fitzgeraldas, J. R. Dos Passosas, E. Hemingway, W. Faulkneris (ankstyvojoje kūryboje) parodė I pasaulinio karo destruktyvų, psichologinį poveikį. Niujorke išgarsėjo Harlemo renesanso judėjimas. L. Hughesas poezijoje taikė afroamerikiečių džiazo ir bliuzo ritmus. Antropologė ir rašytoja Z. N. Hurston (1901–60) tęsė afroamerikiečių folkloro tradicijas, prozoje rašė apie lyčių santykius. Didžiosios depresijos (1929–33) laikotarpiu JAV literatūroje išryškėjo natūralistinės tendencijos ir kairiosios pažiūros, buvo vaizduojamas varguolių, socialiai pažemintų žmonių likimas. Dokumentinio realizmo maniera rašė J. E. Steinbeckas, J. O’Hara. Jaunosios kartos neviltį dėl ekonominės ir dvasinės krizės autobiografiškai aprašė T. C. Wolfe’as. H. V. Milleris pasisakė prieš modernistinį romaną ir visuomenės pragmatizmą, žmonių eksploatavimą, propagavo laisvą meilę ir spontanišką rašymo techniką. JAV pietinių valstijų fermerių gyvenimą, rasinę nelygybę romanuose ir novelėse aprašė E. P. Caldwellis. Urbanistinio romano tradiciją tęsė N. Westas (1903–40). Prieš individą dehumanizuojantį miesto poveikį pasisakė pietinių valstijų rašytojų grupė, vadinamieji pabėgėliai – J. C. Ransomas, A. Tate’as, R. P. Warrenas. Jie formavo teksto savarankiškumą sureikšminančią naujosios kritikos kryptį. Kaip nacionalinės literatūros žanras susiklostė drama. Rašomos sąlygiškos, ekspresionistinės, šiuolaikinės tragedijos, plastinio teatro, socialinės psichologinės, absurdo dramos (E. O’Neillas, E. Rice’as, T. Wilderis, L. Hellman, T. Williamsas, A. Milleris, E. Albee, J. Gelberis, 1932–2003). 4–5 dešimtmetyje iškilo rašytojų karta, kuri perteikė II pasaulinio karo, Korėjos, Vietnamo karų tragedijas ir jų poveikį. Atsirado bytnikų poetai ir prozininkai: L. Ferlinghetti, J. Kerouacʼas, A. Ginsbergas, G. Snyderis (g. 1930) ir kiti. Maištas prieš tradicinę visuomenę ir literatūrines tradicijas būdingas W. S. Burroughso ir K. Kesey kūrybai. Buvo rašoma faktais grįsta dokumentinė proza (J. Hersey, N. K. Maileris, T. Capote), kuriami socialiniai psichologiniai, karo, filosofiniai, satyriniai romanai (T. C. Wolfe’as, S. Bellow, L. C. McCullers, J. D. Salingeris, J. Jonesas, J. Helleris, J. H. Updike’as). J. Cheeveris plėtojo realistinės novelės ir romano kronikos tradicijas, K. A. Porter – alegorinio romano, E. L. Doctorow – naujojo istoriškumo romaną, teigiantį istorinių faktų subjektyvią interpretaciją. 6 dešimtmetyje susiklostė postmodernistinė literatūra, parodijuojanti masinę kultūrą ir praeities literatūrines tradicijas. Humanistinei postmodernistinės literatūros pakraipai priklauso V. Nabokovas, K. Vonnegutas, J. S. Barthas, J. Gardneris, juodojo humoro – J. P. Donleavy (g. 1926), D. Barthelme’as ir kiti. Postmodernistines dramas rašo S. Shepardas, D. Mametas (g. 1947).
JAV literatūroje išskirtina etninių mažumų, moterų ir seksualinių mažumų literatūra. Etninių mažumų literatūroje puoselėjama etninės tradicijos, papročiai, padedantys formuoti ir išsaugoti kultūros bei asmenybės tapatybę, nagrinėjamos socialinės pažeminimo, rasinės nelygybės ir diskriminacijos problemos. Ryškiausios yra indėnų, afroamerikiečių, azijiečių amerikiečių, ispanų amerikiečių, žydų amerikiečių ir kitos literatūros. Indėnų (indėnų literatūra) literatūroje atsispindi Šiaurės Amerikos indėnų genčių istorija, europiečių kolonizatorių smurtas, indėnų kultūros naikinimas; rašoma magiškojo realizmo ir socialinė proza, kurioje susipina mitai, legendos ir natūralistiškai aprašyta realybė. Žymiausi rašytojai: N. Scottas Momaday (g. 1934), G. Vizenoras (g. 1934), H. Geiogamahas (g. 1945), L. M. Silko (g. 1948), W. Rose (g. 1948), R. A. Young Bear (g. 1950), L. Erdrich (g. 1954), S. Alexie (g. 1966). Afroamerikiečių literatūroje aprašoma vergija ir jos psichologiniai padariniai baltųjų daugumos visuomenėje, povergovinė rasinė nelygybė. Žymiausi rašytojai: R. Wrightas, R. W. Ellisonas, M. Walker (1915–98), A. Childress (1920–94), L. Hansberry (1930–65), T. Morrison, A. Lorde (1934–92), L. Jonesas (I. A. Baraka), S. Sanchez (g. 1934), E. Bullinsas (g. 1935), A. Walker (g. 1944), N. Shange (g. 1948). Azijiečių amerikiečių literatūrą kuria išeiviai iš Azijos ir jų palikuoniai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Joje vaizduojami imigrantų adaptacijos sunkumai. Ši literatūra skirstoma pagal etninį požymį: kinų amerikiečių (M. Hong Kingston, g. 1940, A. Tan, g. 1952, M. Chin, g. 1955, D. H. Hwangas, g. 1957), japonų amerikiečių (L. F. Inada, g. 1938, Ph. K. Gotanda, g. 1951, V. H. Houston, g. 1957, D. Okita, g. 1958), t. p. indų amerikiečių (B. Mukherjee, g. 1940), vietnamiečių amerikiečių, korėjiečių amerikiečių ir kita. Ispanų amerikiečių literatūrą kuria išeiviai iš Meksikos (čikanos), Kubos, Puerto Riko ir kitų Lotynų Amerikos šalių. Jų kūryboje plėtojamos darbininkų ir fermerių, jų skurdo, maišto prieš amerikiečių daugumą temos, susipina ispanų ir anglų kalbos, įterpiama marginalų slengo. Žymiausi rašytojai: N. Mohr (g. 1938), R. A. Anaya (g. 1937), ispanų amerikiečių teatro pradininkas L. Valdezas (g. 1940), G. Anzaldúa (1942–2004), M. Piñero (1946–88), A. A. Ríos (g. 1952), J. Ortiz Cofer (g. 1952), H. M. Viramontes (g. 1954). Žydų amerikiečių rašytojų (I. Singerio, S. Bellow, Ph. Rotho, C. Ozick, G. Shapiro, g. 1942, T. Rosenbaumo, R. Goldstein) kūryboje aptariama žydų likimas Jungtinėse Amerikos Valstijose, išeivių iš Europos istorija ir Holokaustas, aprašomas įvairių socialinių sluoksnių individų ir žydų šeimos gyvenimas; tragizmas derinamas su humoru ir ironija, gausu jidiš žodžių. Moterų ir seksualinių mažumų literatūroje daugiausia atsispindi lyčių tematika. Moterų literatūroje gvildenama moterų lyties istorija patriarchalinėje visuomenėje, vyrų lytinis, psichologinis, fizinis smurtas prieš moteris, moters asmenybės tapatumo formavimas ir raiška šeimoje bei visuomenėje, lyčių lygybės siekis, svarbus rasės ir socialinės padėties klausimas. Ją kuria M. Angelou (1928–2014), A. Rich (1929–2012), S. Plath, M. Terry (g. 1932), T. Howe (g. 1937), M. Norman (g. 1947) ir kitos. Seksualinių mažumų (gėjų ir lesbiečių) literatūroje diskutuojama apie tradicinės visuomenės požiūrį į homoseksualios orientacijos žmones, ŽIV ir AIDS plitimą, pabrėžiama drąsa išpažįstant savo gyvenimo būdą. Įvairių rasių ir socialinių grupių rašytojos lesbietės pabrėžia moterų solidarumą, nukreiptą prieš daugumos dogmatišką mąstymą. Šios literatūros atstovai: M. Wittig (1935–2003), P. G. Allen (g. 1939), D. Allison (g. 1949), H. Fiersteinas (g. 1954), T. Kushneris (g. 1956), J. Aalfs (g. 1956), L. Rich (g. 1962) ir kiti.
Vertimai į lietuvių kalbą
Pirmieji JAV literatūros vertimai į lietuvių kalbą pasirodė 19 a. pabaigoje (E. Bellamy kūriniai periodinėje spaudoje), daugiau – 20 a. pradžioje (F. B. Harte’o apsakymai 1904, U. Sinclairio romanas Džiunglės 1908, E. Bellamy romanas Pažvelgus atgal 1910, M. Twaino romanas Heklberio Fino nuotykiai 1912, H. E. Beecher-Stowe romanas Dėdės Tomo trobelė 1914). Išversta C. Aikeno, E. Albee, Sh. Andersono, I. Asimovo, R. Bacho, J. Baldwino, J. S. Bartho, H. E. Beecher-Stowe, S. Bellow, R. Bradbury, P. Buck, F. E. Burnett, E. R. Burroughso, E. P. Caldwellio, T. Capote’s, W. S. Cather, R. Chandlerio, J. Cheeverio, J. F. Cooperio, E. L. Doctorow, J. R. Dos Passoso, T. Dreiserio, T. S. Elioto, W. Faulknerio, F. S. Fitzgeraldo, J. Gardnerio, A. Hailey, N. Hawthorne’o, F. B. Harte’o, J. Hellerio, E. Hemingway, O. Henry, J. Irvingo, H. Jameso, J. Kerouacʼo, S. Kingo, H. S. Lewiso, J. Londono, H. W. Longfellow, E. L. Masterso, L. C. McCullers, H. Melville’io, A. Millerio (tik pastatyta), H. Millerio, M. M. Mitchell, T. Morrison, J. O’Haros, E. O’Neillo, E. A. Poe, E. Poundo, Ph. Rotho, J. D. Salingerio, W. Saroyano, U. Sinclairio, I. Singerio, J. E. Steinbecko, M. Twaino, J. H. Updike’o, K. Vonneguto, R. P. Warreno, W. Whitmano, T. Wilderio, T. Williamso, T. C. Wolfe’o ir kitų rašytojų kūrinių. Išleista rinktinės Amerikiečių novelės (1980, 1993), Amerikiečių apysakos (1993).
Apie JAV lietuvių rašytojų kūrybą lietuvių išeivijos literatūra.
amerikiečių literatūra
L: K. Vanspackeren Amerikiečių literatūros apybraiža Vilnius 1996; M. A. Pavilionienė Gyvenimo ir teatro vaidinimai: XX amžiaus Vakarų drama Vilnius 2004; Literary History of the United States New York 2 vol. 1974; Columbia Literary History of the United States New York 1988; The Cambridge History of American Literature Cambridge 2 vol. 1994–2001.
703
Jungtinių Amerikos Valstijų gamta
Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai
Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinė santvarka
Jungtinių Amerikos Valstijų partijos ir profsąjungos
Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotosios pajėgos
Jungtinių Amerikos Valstijų ūkis
Jungtinių Amerikos Valstijų istorija
Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai su Lietuva
Jungtinių Amerikos Valstijų švietimas
Jungtinių Amerikos Valstijų architektūra
Jungtinių Amerikos Valstijų dailė
Jungtinių Amerikos Valstijų muzika
Jungtinių Amerikos valstijų choreografija
Jungtinių Amerikos Valstijų teatras
Jungtinių Amerikos Valstijų kinas