Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija

Jungtnių Taut pagálbos ir atkūrmo administrãcija (United Nations Relief and Rehabilitation Administration, UNRRA), tarptautinė organizacija, veikusi 1943–49. Steigimo sutartį Vašingtone pasirašė 44 antihitlerinės koalicijos valstybės. Turėjo 52 nares. Tikslas – padėti Europos ir Tolimųjų Rytų valstybėms, nukentėjusioms per II pasaulinį karą. UNRRA šioms valstybėms teikė drabužius, maisto produktus, vaistus, įrenginius bei žaliavas pramonei ir žemės ūkiui atkurti, steigė stovyklas perkeltiesiems asmenims (DP), padėjo jiems repatrijuoti. Daugiausia paramos buvo suteikta Čekoslovakijai, Graikijai, Italijai, Jugoslavijai, Kinijai, Lenkijai ir Ukrainai. UNRRA veiklą finansavo jos narės, daugiausia valstybės, nenukentėjusios per II pasaulinį karą (jų buvo 31). Bendras suteiktos paramos dydis – 3,9 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (pusę šių lėšų skyrė Jungtinės Valstijos). UNRRA padėjo apie 8 mln. pabėgėlių. 1947 veiklą nutraukė Europoje ir 1949 Kinijoje. Likvidavus UNRRA, jos funkcijos perduotos Tarptautinei pabėgėlių reikalų organizacijai (veikė iki 1952), vėliau Jungtinių Tautų Vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui, Jungtinių Tautų Vaikų fondui.

Lietuviai

Manoma, kad UNRRA suteikė paramą daugeliui iš daugiau kaip 60 000 iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusių karo pabėgėlių, apgyvendino juos specialiose stovyklose.1946–47 UNRRA skatino Lietuvos ir kitų Baltijos šalių (Estijos, Latvijos) karo pabėgėlius grįžti į jų kilmės kraštus; tokią UNRRA vadovybės politiką lėmė bendra nuostata grąžinti karo pabėgėlius ir geri to meto Vakarų valstybių ir SSRS santykiai. Pabėgėlius buvo numatyta skubiai repatrijuoti, t. p. perkelti į kitas stovyklas vadus, kurie griežtai priešinosi repatriacijai į SSRS okupuotą Lietuvą; dėl karo pabėgėlių priešinimosi ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių organizacijų paramos prievartinio grąžinimo pavyko išvengti. Nuo 1946 pabaigos UNRRA siekė lietuvius karo pabėgėlius įtraukti į darbus, mokyti juos naujų amatų arba stovyklose tobulinti jų turimas specialybes. 1946–47 per UNRRA ir karinę okupacinę valdžią vis daugiau buvo reikalaujama iš karo pabėgėlių stovyklų įvairių specialistų ir darbininkų. Dalį jų darbu aprūpindavo Vokietijos Jungtinių Amerikos Valstijų okupacinės zonos karinė valdžia, kiti dirbo vokiečių ūkiuose. Iš visų UNRRA numatytų darbų karo pabėgėliai lietuviai vyrai labiausiai įsitraukė į telkiamas sargybų kuopas, skirtas sandėliams, pastatams, įstaigoms saugoti; 1948 antroje pusėje tose kuopose tarnavo daugiau kaip 1000 lietuvių.

2271