junionistai

junionstai (angl. unionists < union – sąjunga), Šiaurės Airijos, kaip integralios Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės dalies, išsaugojimo šalininkai. Dauguma junionistų yra įvairių socialinių sluoksnių protestantai. Pirmaisiais junionistais iš dalies galima laikyti 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje Airijoje gyvenusius Anglijos patriotus, kurie nenorėjo savarankiškos įstatymų leidybos Airijoje. Iki 1801 Didžiosios Britanijos ir Airijos unijos akto tokių žmonių nuomonė politiškai buvo nereikšminga. 19 a. pirmos pusės Alsterio provincijų ūkio plėtros ir netiesiogiai visos Airijos katalikų vienijimosi padarinys buvo naujo britiško identiteto ir protestantiško vieningumo kūrimasis. 19 a. antroje pusėje junionistai susibūrė į politinį judėjimą. Jie siekė atsispirti dėl 1884–85 rinkimų reformos padidėjusiai katalikų įtakai ir stiprėjančiam homrulio judėjimui. Iš pradžių įtakingiausi buvo pietinės Airijos junionistai (apie 250 000 žmonių). Tai buvo stambūs ir vidutiniai žemvaldžiai anglikonai, kurie finansiškai ir organizaciniu požiūriu rėmė visos Airijos junionistus, turėjo atstovų abejuose Didžiosios Britanijos Parlamento rūmuose. Dėl ūkio smukimo ilgainiui jų įtaka sumenko. 20 a. pradžioje junionizmo centras persikėlė į Šiaurės Airiją, kur vidurinės klasės jaunimas įkūrė Alsterio junionistų tarybą. Organizacijos veikla buvo svarbiausia politinio priešinimosi 1912–14 homrulio įstatymui forma. Alsterio junionistai nuo 19 a. antros pusės Airijos junionistų skyrėsi tuo, kad jų judėjimas buvo labiau kvalifikuotas teisiškai (reikalauta garantuoti Alsterio protestantų bendruomenės teises) ir daugiau rėmėsi ginkluota jėga. Pietų Airijos junionistai dar labiau nusilpo dėl Pirmajame pasauliniame kare patirtų nuostolių, juos įbaugino Sinn Féin veikla; 1917 jie iš esmės nesipriešino homruliui. Šiaurės Airijos junionistai pasiekė, kad 1921 įkūrus Airijos Respubliką šešios Alsterio grafystės būtų atskirtos ir liktų pavaldžios Didžiosios Britanijos Parlamentui. Ilgainiui junionistų politinės nuostatos keitėsi: 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje jie vis labiau panašėja į kolonijinius patriotus, kuriems vietinė autonomija svarbesnė už tiesioginį centrinės vyriausybės valdymą.