jùnkeriai (vok. Junker), 16–20 a. Prūsijos ir Vokietijos rytinės dalies kilmingi žemvaldžiai. Kilo iš riterių, užgrobusių Palabio ir Pamario (Pomeranijos) slavų, prūsų bei lietuvių etnines žemes. Viduriniais amžiais dauguma junkerių buvo smulkūs bajorai. Junkerių ūkiai suklestėjo 18 amžiuje, kai feodalinę sistemą keitė rinkos ekonomika, kuriai žemės ūkyje būdinga savita, vadinamoji prūsiškoji raida. Junkeriai praturtėjo leisdami valstiečiams išsipirkti laisvę bei žemę ir tapo svarbia Prūsijos politine jėga. Politiškai junkeriai buvo konservatyvūs, rėmė monarchiją, karines tradicijas, protekcionistinę žemės ūkio politiką. Iš junkerių sudaryta Prūsijos karininkija buvo svarbus veiksnys vienijant Vokietiją. 19 a. antroje pusėje jų interesams atstovavo junkerių kilmės Vokietijos kancleris O. E. L. von Bismarckas. Vadinamosios Weimaro respublikos laikotarpiu (1918–33) junkeriai buvo priešiški respublikinei santvarkai, padėjo A. Hitleriui tapti Vokietijos kancleriu. Aktyviai dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, okupuotose šalyse jiems buvo pažadėta daug žemių. Tarp junkerių buvo ir aktyvių opozicijos A. Hitleriui veikėjų. 1945 SSRS okupuotos Vokietijos dalyje junkeriai naikinti ekonomiškai. Vakarų Vokietijoje 1946 09 09 vyriausybė apribojo junkerių valdas iki 100 ha, likusią žemę privalomąja tvarka išpirko ir perdavė smulkiesiems ūkininkams; junkeriai kaip luomas išnyko.
180