juodàsis flmas (pranc. film noir), 20 a. 5–6 dešimtmečio Holivudo vaidybinių filmų (detektyvų, kriminalinių melodramų, gangsterių filmų) rūšis. Terminą 5 dešimtmetyje pirmieji pavartojo prancūzų kino kritikai. Filmams būdinga pesimistinė pasaulėžiūra, žmogaus prigimties tamsiosios pusės atskleidimas, aiškių vertybinių nuostatų, iškeliamų pramoginiame kine, neturėjimas. Juodajame filme vaizduojamas nusikaltėlių pasaulis, veiksmas vyksta tamsiose didmiesčio gatvėse, blausiai apšviestose patalpose; būdinga prislopintas kadro apšvietimas. Juodojo filmo herojus – ironiškas, ciniškas, iliuzijų dėl ateities neturintis privatus detektyvas, kurio tyrimas dažnai atskleidžia visuomeninių institucijų ir nusikaltėlių pasaulio panašumą (vienas žymiausių juodojo filmo aktorių – H. Bogartas).
Juodajam filmui įtakos turėjo detektyvinių romanų rašytojų (J. M. Caino, R. Chandlerio, D. Hammetto ir kitų), susibūrusių apie žurnalą Black Mask (leidžiamas nuo 1920 Jungtinėse Amerikos Valstijose), kūryba (daugelis juodųjų filmų – ekranizacijos), vokiečių kino ekspresionizmas. Pirmuoju juoduoju filmu laikomas Maltos sakalas (1941, pagal D. Hammettą, režisierius J. Hustonas). Juodųjų filmų sukūrė režisieriai M. Curtizas (Kasablanka 1942), T. Garnettas (Laiškanešys visada skambina du kartus 1946, pagal J. M. Cainą), H. Hawksas (Didysis miegas 1946), R. Montgomery (Dama ežero dugne 1947, abu pagal R. Chandlerį), F. Langas, O. L. Premingeris, R. Siodmakas, Ch. Vidoras, O. Wellesas (Dama iš Šanchajaus 1947), B. Wilderis (Prarastas savaitgalis 1945). Juodojo filmo bruožų (siužeto motyvai, nuotaika, stilius) yra režisierių R. Altmano, L. Kasdano, R. Polanskio filmuose (trileriuose, siaubo, mokslinės fantastikos filmuose). Juodasis filmas paveikė Honkongo (režisierius J. Woo), prancūzų (režisierių C. Chabrolio, J.‑P. Melville’io, F. Truffaut) filmus, jo motyvus naudoja postmodernistinio kino režisieriai (Coenai, Q. Tarantino).