Júodkrantės giñtaro telkinỹs, Giñtaro lankos telkinỹs, gintaro telkinys Kuršių marių dugne, ties Juodkrante; vienas didžiausių gintaro telkinių Lietuvos teritorijoje. Mechanizuotai eksploatuotas 1862–90; didžiausias tuo metu veikęs pramoninis objektas Klaipėdos krašte.
Telkinio atradimo istorija
19 a. viduryje, siekiant pagerinti susisiekimą tarp Klaipėdos ir Karaliaučiaus, iškilo būtinybė pagilinti Kuršių marių farvaterį (laivakelį). Apie 1855, vykdant brangiai kainuojančius kasimo darbus 30 km ilgio atkarpoje tarp Naglių rago ir Klaipėdos, dugno nuogulose ties Juodkrantės žvejų kaimeliu buvo aptikta gintaro – iškeltame grunte darbininkai rasdavo įvairaus dydžio gintaro gabalėlių, kuriuos pasidalydavo. Netrukus šiais radiniais susidomėjo verslininkai. Viešbučio Klaipėdoje bei kelių laivų savininkas Friedrichas Wilhelmas Stantienas ir pirklys Moritzas Beckeris tuometinei Prūsijos valdžiai pasiūlė savo lėšomis gilinti ir prižiūrėti Kuršių marių farvaterį už leidimą pasilikti darbų metu išgautą gintarą. 1857 Klaipėdoje jie ir keletas pirklių iš Dancigo (dabartinis Gdanskas) įkūrė bendrovę Stantien und Becker, kuri 1862 iš valstybės įsigijo teisę kasti gintarą visoje Rytų Prūsijoje.
Gintaro gavyba
Pradžioje bendrovė turėjo tik kelias rankines kasimo mašinas (žemsemes). Didėjant gavybos apimtims ir plintant gandui apie gerai apmokamą darbą į Juodkrantę pradėjo plūsti užsidirbti norintys žmonės. Verslui sėkmingai plečiantis 1864 mariose dirbo 12, vėliau – 21 garinė žemsemė; joms ir kitiems laivams laikyti buvo suformuotas nedidelis uostas (dabartinės Gintaro įlankos vietoje). Kasimo mašinos dirbo visą parą (trimis pamainomis dirbdavo 500–600 darbininkų) nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens (apie 30 savaičių per metus), kartais sezono įkarštyje buvo samdoma iki 1000 darbininkų. Dauguma jų įsikūrė į šiaurę nuo Juodkrantės esančioje pakrantėje, šalia uosto įrengtoje gintaro kasėjų gyvenvietėje (buvo vadinama Juodkrantės kolonija, Gintaro kolonija, Žemkasių kolonija, Kalifornija). Joje buvo pastatyti erdvūs barakai, atidarytos laivų remonto, narų aprangos gaminimo dirbtuvės, žemkasių mokykla. Kasėjų sveikata rūpinosi nuolatiniam darbui pakviestas gydytojas.
Juodkrantės gintaro telkinio uostas (19 a. pabaiga)
Gintaro gavybai buvo pasitelkta tų laikų moderniausia technika. Kuršių marių dugno žvalgybą atlikdavo narai; skafandrų, deguonies žarnų ir kitos įrangos parūpino bei keletą narų instruktorių pasamdė į naujausių techninių išradimų parodą Paryžiuje nuvykęs F. W. Stantienas. Garinės žemkasės (galia nuo 12 iki 18 arklio jėgų) dideliais kaušais iš marių dugno (4–10 m gylio) iškeldavo smėlio, dumblo, kriauklių, medienos liekanų ir gintaro mišinį, kuris būdavo iškratomas ant žemkasėje įrengto specialaus tiltelio, nuo kurio slysdavo į metalinį sietą (su žirnio dydžio skylutėmis). Smėliui nubyrėjus ant plaustų pastatytų dėžių, gintaras būdavo surenkamas į statines. Vėliau gintarą plaudavo, atskirdavo nuo įvairiausių priemaišų, rūšiuodavo. Kartais kartu su gintaro gabalais į darbininkų rankas patekdavo įvairių formų (sagų, šiaudelių, žmonių, gyvūnų ir kito pavidalo) gintariniai dirbiniai su skylutėmis (vėliau ši kolekcija buvo pavadinta Juodkrantės lobiu). Iš marių dugno iškeltas ir išsijotas gruntas buvo išverčiamas aplinkinėse pelkėtose pakrantėse; pamarys ties Juodkrante praplatėjo apie 50 m, pakito šios marių dalies kranto linija.
Per 3 dešimtmečius iš marių dugno (2226 m ilgio ir 230 m pločio ruože) buvo iškasta apie 2500 t (kitais duomenimis, 2250 t) gintaro. Vidutiniškai per metus būdavo iškasama apie 75 t gintaro: 1864 jo buvo išgauta 17 t, vėliau įsigijus daugiau technikos – nuo 26,5 iki 85,5 t, 1868 išgautas rekordinis kiekis – 94 tonos. Nuo 1880 gintaro buvo išgaunama vis mažiau. Jo klodams išsekus gavyba tapo nuostolinga ir 1890 kasimo darbai Juodkrantės telkinyje buvo nutraukti, o bendrovė Stantien und Becker persikėlė į Palvininkus (dabartinis Jantarnas, Kaliningrado sr., Rusija), kur buvo aptikti dideli gintaro klodai.
Klestinti gintaro gavyba pakeitė Juodkrantės gyvenimą – iš skurdaus žvejų kaimelio per trumpą laiką ji tapo pramoniniu miesteliu (jame apsigyveno dalis bendrovės valdininkų ir darbininkų), viena lankomiausių Rytų Prūsijos vasarviečių ir didžiausia gyvenviete Kuršių nerijoje; per kelerius metus gyventojų skaičius nuo 170 padidėjo iki 851 (1885). Bendrovei Stantien und Becker pasitraukus miestelio gyventojų sumažėjo (pvz., 1905 jų buvo tik 465).
Tyrimai 20 amžiuje
Pasak geologų, ties Juodkrante yra daugiau gintaro klodų. 1993–94 ir 1997 Kuršių marių dugną tiriantys Lietuvos geologijos tarnybos specialistai čia aptiko dar vieną gintaro telkinį. Jo plotas apie 80 hektarų. Parengtinai išžvalgyti ištekliai (vertinant tik didesnius kaip 5 mm skersmens gintaro gabaliukus) sudaro apie 112 t gintaro. Gintaringas sluoksnis slūgso 0,7–4,5 m gylyje po vidutiniškai 1,8 m storio dugno nuogulų danga. Gintaringo sluoksnio vidutinis storis iki 1,7 m, vidutinis gintaringumas – apie 81 g/m3. Vyrauja 5–10 mm (apie 32 % randamo gintaro svorio) ir 20–40 mm (apie 32 %) skersmens gintaro gabalėliai. Telkinys neeksploatuojamas.
Nedidelių gintaro telkinių yra ir keliose kitose Kuršių marių šiaurinės dalies vietose. Visi jie susiformavo poledynmečiu, kai nuo ardomo Sembos pusiasalio (jame yra didžiausi gintaro ištekliai Baltijos jūroje) gintarą atplukdė jūros srovės.
-Juodkrantės telkinys