juodóji kerãmika, neglazūruoti juosvos (metalo) spalvos dirbiniai, degami specialiu būdu lauko krosnyse. Temperatūrai pasiekus 800–1000 C° į pakurą dedama smalingų malkų, samanų, žolės. Krosnis hermetizuojama – apdedama akmenimis, plytomis, mėšlu, užpilama žemėmis. Paveiktas dūmų ir drėgmės dirbinių paviršius sukietėja, įgauna metalo spalvą (dėl susidariusio anglies monoksido išsiskiria molyje esantys metalai). Išdegti juodosios keramikos dirbiniai poliruojami. Jie tvirti, nepralaidūs skysčiams.
E. Paukštė. Paukščių porelė (2004; © LATGA, 2020)
Juodosios keramikos technologija buvo žinoma Babilonijoje, t. p. senovės indėnų. Taikyta antikoje. Vėliau paplito Vidurio Europoje. Lietuvių liaudies meistrų kuriama nuo senų laikų, išpopuliarėjo 19 amžiuje. Juodosios keramikos dirbiniai buvo degami kubilinėse, keturkampėse, atraminėse lauko krosnyse, buvo skirti maistui gaminti arba laikyti (vadinti bunkiais, sagonais, lekais, čerpėmis ir kitaip). 20 a. imta kurti ne tik buitinius, bet ir dekoratyvinius juodosios keramikos dirbinius. Juodąją keramiką kuria šiuolaikiniai lietuvių keramikai T. Jankauskaitė, O. Kreivytė-Naruševičienė, L. Kuzmienė, R. Sakalauskas, I. E. Talmantas ir kiti. Nuo 1995 Randamonių kaime (Druskininkų savivaldybė) rengiami tarptautiniai juodosios keramikos simpoziumai.
1908