juodóji mirts, 1347–51 Europoje buboninio ir plaučių maro epidemija. Kilo Kinijoje ir Vidurinėje Azijoje. 1347 maru užsikrėtė europiečiai, kai totorių kariuomenė, puldama genujiečių uostą Kaffą (dabar Feodosija) Kryme, katapultomis apmėtė jį maru užkrėstais lavonais. 1348 epidemija išplito Šiaurės Afrikoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, 1349 – Austrijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, 1350 – Skandinavijoje, Baltijos kraštuose. Juodoji mirtis pasikartojo 1361–63, 1369–71, 1374–75, 1390 ir 1400. Mirtingumas svyravo nuo 1/8 iki 2/3 visų gyventojų. Vakarų Europoje, manoma, mirė apie 25 mln. žmonių, t. y. apie trečdalis šios žemyno dalies gyventojų. Dėl epidemijos labai sumažėjo dirbamosios žemės plotai, išsiplėtė ganyklos, pabrango darbo jėga. Kuriam laikui smuko prekyba, sumažėjo karų. Žemvaldžiai siekė labiau verstis renta nei išnaudoti valstiečių darbą. Mene (išskyrus Italiją) išryškėjo mirties ir pomirtinio gyvenimo tematika. Europos gyvenimą juodoji mirtis palietė labiau nei bet kuri kita ankstesnė epidemija ar karas.
2271