juodóji rinkà, nelegalióji rinkà, ekonominių santykių, kurie susiklosto tarp prekių bei paslaugų pardavėjų ir pirkėjų pažeidžiant įstatymus, visuma. Juodoji rinka yra vienas šešėlinės ekonomikos specifinių požymių ir atsiranda tose sferose, kuriose valstybė griežtai reguliuoja ekonominę veiklą. Gali būti maisto produktų ir kitų vartojamųjų prekių, užsienio valiutos, aukso, vertybinių popierių, darbo juodoji rinka. Juodojoje rinkoje prekių ir paslaugų kainos skiriasi nuo legaliai nustatytų (dažniausiai šalies vyriausybės) maksimalių ar minimalių kainų. Pvz., kai vyriausybė nustato maksimalią (ji mažesnė už rinkos pusiausvyros) prekės kainą, šios prekės paklausa didesnė už pasiūlą ir, norint turimą prekių kiekį paskirstyti pirkėjams, vyriausybei tenka įvesti normavimo (kortelių, talonų ar kitokią) sistemą. Dalis pirkėjų nori įsigyti prekių daugiau negu leidžia normatyvas ir sutinka mokėti didesnę kainą. Kai kurie prekybininkai, norėdami pasipelnyti, pažeidžia normavimo sistemos nustatytas pirkėjų teises ir dalį prekių nukreipia į neoficialiąją rinką. Prekės pardavimas už didesnę negu reglamentuotoji kainą priskiriamas prie juodosios rinkos operacijų tik tuo atveju, kai yra įvesta normavimo sistema. Kitais atvejais tai laikoma neteisėtu kainos pakėlimu.
Juodoji rinka būdinga karams, ekonominėms suirutėms, formuojasi esant infliacijai, centralizuoto ekonomikos valdymo sistemai. Net pačios griežčiausios totalitarinio režimo priemonės juodosios rinkos neįveikia. Juodoji rinka išnyksta savaime, išnykus ją sukėlusioms priežastims.
LIETUVOJE juodoji rinka didesniu ar mažesniu mastu veikė per visą sovietinę okupaciją: iš pradžių buvo prekiaujama daugiausia maisto produktais, pramoninėmis prekėmis, vėliau – daugiau ilgalaikio vartojimo prekėmis (šaldytuvais, televizoriais, kilimais ir kitomis prekėmis, skirstytomis pagal talonų sistemą).
2687