júostinės kerãmikos kultūrà, neolito archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi apie 5600–4500 pr. Kr. Vidurio Europoje nuo Reino vakaruose iki Dniestro rytuose. Pavadinta pagal puodų puošimo juostomis vingiuotu ar kampuotu raštu tradiciją. Susiklostė iš vietinių kultūrų, kurioms įtakos turėjo Starčevo‑Köröso kultūra. Juostinės keramikos kultūros gyvenviečių rasta dabartinėse Vengrijoje, Rytų Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Rytų Prancūzijoje. Žmonės gyvenvietes kūrė upių terasose (prie Dubnios, Pietų Lenkijoje, 25 km2 plote rasta apie 20 gyvenviečių), Tatrų kalnuose. Iš vertikalių rąstų (vienas galas dažnai buvo storesnis) statėsi 20–45 m ilgio ir 5,5–7,0 m pločio namus, kurių 3 vidinės sienos (stulpų eilės) rėmė stogą, 2 išorinės buvo glaistytos moliu; Bylanų (Čekija) gyvenvietėje rasti 108 ilgieji namai. Juose buvo duonkepė, grįstų duobių grūdams ir daug puodų maisto atsargoms laikyti, žemdirbystės įrankių. Manoma, dažniausiai gyvenvietėse buvo 5–8 ilgieji namai. Prie kai kurių namų buvo keturkampiai gardai gyvuliams.
juostinės keramikos kultūros vazos
Gyventojai vertėsi žemdirbyste (augino kviečius, žirnius, pupas, linus), gyvulininkyste (laikė galvijus, avis, ožkas, kiaules), žvejyba, medžiokle, rinko maistą. Mirusiuosius laidojo per 100–500 m nuo gyvenvietės ovaliose duobėse suriestus. Įkapės: vazos, kartais papuošalai ir įrankiai. Nitros kapinyne (Slovakija) rasti 72 kapai, išdėstyti grupėmis po penkis ir dešimt; vyrų kapuose rasta akmeninių kaltų ir apyrankių iš kriauklių. Juostinės keramikos kultūros veikiama Dunojaus žemupyje susiklostė Boiano kultūra, Dunojaus vidurupio baseine – Lengyelio kultūra.