juostuotieji moliai

juostuotieji moliai

juostuotieji moliai (Kauno marių krantas)

juostúotieji móliai, vavos, limnoglacialinių molių atmaina, kuriai būdingas ritmiškas sluoksniuotumas, nulemtas metinės arba sezoninės sedimentacijos. Juostuotiesiems moliams būdingi žemyninio apledėjimo paliestų sričių prieledyninių ežerų nuosėdoms, susidariusioms iš persisluoksniuojančių molio ir aleuritingų smėlingų juostelių. Vasarą susiklosčiusios juostelės yra storesnės, šviesios, dažnai karbonatingos. Žiemą susiklosčiusios juostelės plonesnės, tamsesnės (rudos); jos susidaro ežerui užšalus iš drumzlino ramios būsenos vandens. Juostuotųjų molių sluoksniuotumą lėmė prieledyninio oligotrofinio ežero vandens vertikali būsena (stratifikuota arba nestratifikuota), molingos medžiagos, prineštos srautais nuo tirpstančio ledyno (pulsuojantis arba pastovus), ir kitos priežastys. Juostuotųjų molių metinių sluoksnelių skaičiavimu pagrįsta varvochronologija – absoliučiosios geochronologijos metodas, kurį sukūrė švedų mokslininkas G. J. de Geeras (1906).

Lietuvoje patvenktinių prieledyninių ežerų juostuotieji moliai paplitę Balbieriškio–Simno, Kauno–Kaišiadorių, Vievio–Širvintų, Dysnos, Šešupės–Jūros, Ventos duburio, Mūšos (Linkuvos–Pasvalio) prieledyniniuose ir patvenktiniuose baseinuose, kurie šliejosi prie Nemuno apledėjimo Baltijos stadijos atsitraukiančio ledyno Rytų, Pietų, Vidurio ir Šiaurės Lietuvos recesinių fazių pakraščio. Šių baseinų juostuotieji moliai susiklostė šiltesnio tarpfazinio klimato sąlygomis, yra karbonatingi, sluoksnelių paviršiuje randama šliaužiojančių gyvių pėdsakų. Storis nuo 1–2 iki 10–18 metrų. Juostuotųjų molių yra ir kvartero nuogulų storymėje (daugiausia Lietuvos vakarinėje dalyje). Juostuotieji moliai yra žaliava plytoms, keraminiams vamzdžiams, čerpėms gaminti.

643