Juozapas Flavijus

Juõzapas Flãvijus (Iosephus Flavius), tikr. Josef Ben Matatia (Jòsefas Ben Matãtija) 37Jeruzalė po 95, žydų istorikas. Rašė graikiškai. Kilęs iš kunigų giminės. Fariziejų šalininkas. Judėjos karo (66–70) pradžioje vienas žydų karvedžių. Rūpinosi Jotapatos gynyba, 67 miestą užėmus romėnams pateko į Vespasiano (nuo 69 imperatorius) nelaisvę. Išpranašavęs Vespasianui imperatoriaus sostą pelnė jo palankumą, gavo Flavijaus – Vespasianų šeimos – vardą. 70 romėnų siųstas ragino pasiduoti apsiaustos Jeruzalės gynėjus, buvo jų apmėtytas akmenimis. Romėnams užėmus Jeruzalę su imperatoriaus Vespasiano sūnumi Titu iškeliavo į Romą, gavo Romos pilietybę, tapo Flavijų giminės istoriografu. Parašė Judėjos karą (apie įvykius 167 pr. Kr.–73 po Kr.), Judėjos senybes (apie įvykius iki 66 po Kr.), Apie žydų tautos senumą: Prieš Apioną (apologetinė polemika su antijudėjiškas nuostatas skelbiančiu graikų filosofu Apionu), autobiografiją Gyvenimas. Juozapo Flavijaus veikaluose atsispindi proromėniškos tendencijos, bet jie yra svarbus žydų istorijos šaltinis. Lietuviškai Judėjos karo sutrumpintas variantas pavadinimu Jeruzalės išpustyjims išspausdintas 1881 (išvertė K. Jurkšaitis).