Budráitis Juozas 1940 10 06Lipinai (Kelmės vlsč.), lietuvių aktorius, diplomatas.
Išsilavinimas ir veikla
1973 baigė Vilniaus universitetą (baudžiamąją teisę). Studijų metais (1963–73) lankė Vilniaus universiteto Kiemo teatro studiją (vadovas V. Limantas), dirbo Vilniaus universiteto estradinio orkestro konferansjė. 1977–79 mokėsi Aukštuosiuose kino režisūros kursuose Maskvoje (vadovas V. Žalakevičius; diplomas 1981). 1979–89 Kauno dramos teatro aktorius. 1989–96 Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas.
1995–2001 Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje ambasadoriaus patarėjas kultūros klausimais (Maskvoje inicijavo Lituanistikos sklaidos centro įkūrimą, prisidėjo rengiant apie 20 mokslinių konferencijų, leidžiant daugiau kaip 20 įvairaus pobūdžio leidinių, tarp jų – reikšmingiausių lietuvių veikalų vertimų į rusų kalbą), 2001–10 Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė (2003 sukūrė Lietuvos kultūros sklaidos Rusijos regionuose programą Langas į Lietuvą, inicijavo dvikalbių knygų leidybos Maskvoje programą Baltrus, 2008 – Baltistikos centro Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo universitete įkūrimą, Maskvoje įamžino M. K. Čiurlionio, J. Baltrušaičio atminimą). 2002 J. Budraičiui suteiktas nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinis rangas.
Juozas Budraitis
Kinas
J. Budraitis. Jono vaidmuo filme Niekas nenorėjo mirti (1966, režisierius V. Žalakevičius)
1961 kine debiutavo epizodiniu vaidmeniu filme Kai susilieja upės (režisierius Borisas Šreiberis). Iš viso sukūrė daugiau kaip 140 vaidmenų; reikšmingiausius – režisieriaus V. Žalakevičiaus filmuose: Jonas, Pablas, Felicijus, Raimonas (Niekas nenorėjo mirti 1966, Visa teisybė apie Kolumbą 1970, Tas saldus žodis – laisvė 1972, Kentaurai 1979). Vaidino A. Grikevičiaus (Andrius, Albinas, Petras, Gediminas, Jonas – Jausmai 1968, šį režisavo ir A. Dausa, Ave, vita! 1969, Sadūto‑tūto 1974, Sodybų tuštėjimo metas 1976, Jo žmonos išpažintis 1983), R. Vabalo (Naujokaitis – Birželis, vasaros pradžia 1969), M. Giedrio (Algirdas Alsys, Zigmas Alsys – Vyrų vasara 1970), A. Stonio (Tėvas – Paskutinis vagonas 2002), M. Ivaškevičiaus (Tėvas – Tėve mūsų 2010), A. Puipos (Benjaminas Šaltis – Edeno sodas 2015, Sidabrinė gervė 2016, Einaras – Kita tylos pusė 2019, Skandinavijos tarptautinio kino festivalio prizas, Kino režisierius – Sinefilija 2021), Tomo Smulkio (Kazimieras – Žmonės, kuriuos pažįstam 2021) filmuose.
Filmavosi Rusijos ir kitų užsienio šalių (Baltarusijos, Bulgarijos, Čekijos, Latvijos, Ukrainos, Vokietijos) filmuose ir serialuose; svarbesni vaidmenys: Dytrichas (Skydas ir kalavijas 1968, režisierius Vladimiras Basovas), Kapitonas Gornas (Lanfiero kolonija 1969, režisierius Janas Schmidtas), Fiodoras, Nikolajus Skrobotovas (Su tavim ir be tavęs 1974, Priešai 1978, abiejų režisierius Rodionas Nachapetovas), Aleksejus Bertenevas (Pamestinukai 1977, režisierius Nikolajus Gubenko), Inspektorius Gulas, Rodimcevas (Inspektorius Gulas 1979, Pavojingas amžius 1981, abiejų režisierius Aleksandras Proškinas), Arnoldas Rugė (Karlas Marksas: Jaunystės metai, režisierius L. Kulidžanovas, Stefanas (Didžiosios nakties maudynės, režisierė Binka Želiazkova, abu 1980), Ferfaksas (Ferfakso milijonai 1981, režisierius Nikolajus Iljinskis), Hectoras Berliozas (Niccolò Paganini 1982, režisierius Leonidas Menakeris), Levas (Karuselė 1983, režisierius Vladimiras Popkovas), Savickis (Klasikas 1998, režisierius Georgijus Šengelija).
J. Budraitis. Benjamino Šalčio vaidmuo filme Edeno sodas (2015, režisierius A. Puipa; Linda – V. Kuodytė)
21 a. 1–2 dešimtmetyje sukurti svarbesni vaidmenys: Dungormas (Vilkogaudis iš Pilkųjų Šunų giminės 2006, režisierius Nikolajus Lebedevas), Senis (Žvaigždė 2014, režisierė Anna Melikian), Kapitonas (Miestas prie upės 2020, režisierius V. Kairišas). Sukūrė epizodinį Senio vaidmenį Jungtinių Amerikos Valstijų draminiame mini seriale Karalienės gambitas (2020, režisierius Scottas Frankas).
Kurdamas vaidmenis dažnai derindavo išorinį uždarumą, santūrumą ir intensyvaus vidinio gyvenimo apraiškas, intensyvų analitinį pradą, vaidybai būdinga tikslios plastinės detalės, aštri vidinė ekspresija, intelektualumas, personažai dažnai jausmingi, impulsyvūs, pažeidžiami.
Režisavo trumpametražius filmus Atspindžiai (1978, pagal I. Buniną, ir scenarijaus autorius), Paukščių miestas (1982, pagal J. Olešą).
Teatras
J. Budraitis (centre). Statytojo Solneso vaidmuo (H. Ibseno Statytojas Solnesas 1980, režisierius J. Vaitkus, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020; iš kairės: Knutas Bruvikas – L. Zelčius, Kaja Fosli – N. O. Lepeškaitė, Ragnaras Bruvikas – R. Vaidotas; Kauno dramos teatras)
Teatre reikšmingų vaidmenų sukūrė J. Vaitkaus spektakliuose: Solnesas (H. Ibseno Statytojas Solnesas), Šarūnas (V. Krėvės Šarūnas, abu 1980), Leninas (Michailo Šatrovo Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje 1982), Herėja (A. Camus Kaligula 1983), Ričardas II (W. Shakespeare’o Ričardas II 1985), Nikosas, Luošys (Manoliso Korreso Senelių namai 1986), Bostonas (Golgota 1987, pagal Č. Aitmatovą), Sorinas (A. Čechovo Žuvėdra, teatre Baltiskij dom Sankt Peterburge), Mortenas Kijilis (H. Ibseno Visuomenės priešas, abu 2011). Savitų, išskirtinių vaidmenų sukūrė skirtingo režisūrinio braižo ir kartų režisierių spektakliuose: Solionas (A. Čechovo Trys seserys 1995, režisierius E. Nekrošius), Tėvas (Olego Presniakovo, Vladimiro Presniakovo Pabas 2008, režisieriai O. Presniakovas, V. Presniakovas, Teatriumas Serpuchovkoje Maskvoje), Gajevas, Firsas (A. Čechovo Vyšnių sodas 2009, režisierius Kristianas Smedsas), Kadmas (Euripido Bakchantės, režisierius G. Varnas), Krepas (S. Becketto Paskutinė Krepo juosta, režisierius O. Koršunovas, abu 2013). Vaidyba intelektuali, psichologiškai tiksli, kai kuriems vaidmenims būdingas groteskas, ironija.
Fotografija
Išleido fotografijų albumą Mano Paryžius: slampinėtojo eskizai = My Paris: sketches of the flâneur = Mon Paris: ébauches d’un flâneur (2016). Surengė grupinių ir individualių parodų Lietuvoje (1984, 2016 Kaune, 1987, su A. Mockumi, 2005, 2012, 2014, 2016 Vilniuje, 2016 Klaipėdoje, 2019 Kelmėje, 2022 Molėtuose) ir užsienyje (1979, 1980, 2008, 2010, 2012 Maskvoje, 2007 Kaliningrade, 2008, 2012 Nižnij Novgorode, 2012 Sankt Peterburge, 2013 Minske, 2014 Vitebske). Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys (nuo 1997).
Apdovanojimai
Ukrainos Respublikos III laipsnio ordinas Už nuopelnus (1998). Rusijos Federacijos Draugystės ordinas (2000). Ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro kryžius (2003). Rusijos Federacijos Garbės ordinas (2010). Ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro didysis kryžius (2012). Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos medalis Už nuopelnus Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje (2010). Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas Lietuvos diplomatijos žvaigždė (2020). Jurgio Baltrušaičio lietuvių ir rusų bendradarbiavimo labdaros ir paramos fondo premija (2007). Tarptautinė premija Baltijos žvaigždė (2011). Lietuvos nacionalinė premija (2013). Auksinė gervė (2023).
L: J. Budraitis, M. Matulytė Mano kinas: Pasaulis, kuris priklausė vyrams Vilnius 2015; D. Šabasevičienė Juozo Budraičio teatrinis likimas Vilnius 2019; J. Pavlov Juozas Budraitis Leningrad 1988.
1706