Juozas Grušas
Juozas Grušas
Grùšas Juozas 1901 11 29Žadžiūnai (Šiaulių vlsč.) 1986 05 21Kaunas, lietuvių rašytojas. Vienas žymiausių lietuvių dramaturgų. 1924–29 studijavo Lietuvos universitete (lietuvių ir vokiečių literatūrą, pedagogiką; baigė 1931), 1930–34 Vytauto Didžiojo universitete teisę. 1928–39 mokytojavo Kaune, redagavo Katalikų veikimo centro savaitraštį Mūsų laikraštis. Lietuvių rašytojų draugijos vienas steigėjų, 1937–38 – pirmininkas. 1940–41 Valstybinės leidyklos grožinės literatūros atsakingasis redaktorius. 1945–47 Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas.
Kūryba
Pirmuosiuose prozos kūriniuose (novelių rinkiniai Ponia Bertulienė 1928, Sunki ranka 1937, romanas Karjeristai 1935) psichologiškai ir realistiškai vaizdavo daugiausia dorovinius buitinius konfliktus, vyravo kritiškas valdininkijos karjerizmo ir dvasinio suglebimo vertinimas. Vėlyvosiose novelėse (rinkiniai Rūstybės šviesa 1969, Laimingasis – tai aš 1973) ryšku polinkis į paradoksu paremtą stilistiką, filosofinė refleksija. Būdinga siužeto intriga, teksto aforistiškumas, derinama sapnai ir realybė. Istorinėse dramose (Herkus Mantas, išleista ir pastatyta 1957, LSSR valstybinė premija, Zigmantas Sierakauskas 1966, Barbora Radvilaitė 1972, pastatyta 1972, 1973, 1995, Švitrigaila, pastatyta 1975, už abi LSSR valstybinė premija 1976, Unija 1977, pastatyta 1978, Rekviem bajorams 1978, Virgailė 1983, Mykolas Glinskis 1984) romantizuotais didelių aistrų, tragiško likimo herojų paveikslais keliamos Lietuvos valstybingumo, humanistinės ir tautinės problemos. Tragikomedijose (Meilė, džiazas ir velnias, išleista ir pastatyta pavadinimu Pražūtingas apsvaigimas 1967, pirmuoju pavadinimu 1967, 62015, Pijus nebuvo protingas, pastatyta 1974, 1985, Cirkas, išleista ir pastatyta 1976) ryšku sudėtingas egzistencinio pasaulio vaizdas, paradoksali žmogaus būtis. Jose plėtojamos žmogaus pareigos ir kaltės problemos, vaizduojami skirtingų dvasinių pasaulių žmonės. Kitos dramos: Tėvas (1944, pastatyta pavadinimu Tėvas ir sūnus 1945, 1959), vodevilis Nenuorama žmona (išleista ir pastatyta 1955), Dūmai (pastatyta 1955, išleista 1956, II variantas Smalkės 1976), Vedybų sukaktis (pastatyta 1958, išleista 1959), Profesorius Markas Vidinas (pastatyta 1962, išleista 1963, eiliuotas variantas Žmogus be veido 1970), Adomo Brunzos paslaptis (pastatyta 1966, išleista 1967), Ugnis (1976), Gintarinė vila (išleista 1979, pastatyta 1980), Suomiška pirtis (1984), Diktatorius, Eduardo Dargio nusikaltimas (abi išleistos 2001). J. Grušo dramoms būdinga ryškus konfliktas, intelektualios diskusijos derinamos su nuosekliu išoriniu veiksmu ir charakterių logika, buitinis konkretumas (gyvenamojo meto tematikos dramose) – su sąlygiškais vizijų vaizdais, grotesku. Jos statytos Latvijos, Estijos, Rusijos, Armėnijos, Kirgizijos, Kazachijos teatruose.
Kūrinių išversta į anglų, bulgarų, lenkų, vengrų, vokiečių ir kitas kalbas.
Apdovanojimai
LSSR valstybinė premija (1957, 1976).
1916
R: Raštai 5 t. Vilnius 1980–81. L: Neramios šviesos pasauliai Vilnius 1976; J. Lankutis Etiudai apie Juozą Grušą Vilnius 1981; P. Palilionis Svajojęs gražų gyvenimą Vilnius 2001; Juozas Grušas / Colloquia Vilnius 2002.