Elena Karaškienė ir Juozas Karaška (apie 1939)
Karaškà Juozas 1903 04 01Glazgas 1985 07 04Kaunas, lietuvių kompozitorius, pedagogas. A. Karaškos brolis. Kunigas (1933). Nuo 1908 gyveno Lietuvoje. Muzikos vaikystėje mokė tėvas Jonas Karaška, dar lavintas Prancūzijos vienuolynuose. 1928–31 studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos‑filosofijos fakultete. 1933 baigė Kauno kunigų seminariją. 1940–43 ir 1944–48 studijavo Kauno konservatorijoje (J. Žuko, N. Martinonio vargonų klasėje). 1951 baigė Lietuvos konservatoriją (A. Račiūno kompozicijos klasę). 1926–27 dėstė muziką Marijampolės marijonų berniukų gimnazijoje. 1927–28 vargonininkavo Gudeliuose, pas B. Goebelį Karaliaučiuje mokėsi vargonų meistrystės. 1933–35 kunigavo Radviliškyje, 1935–37 – Vilkijoje (įkūrė bažnytinį chorą ir jam vadovavo), 1937–40 – Pagiriuose (Kėdainių apskrityje). Nuo 1940 pasaulietis.
1940–41 fabriko Kauno audiniai choro vadovas. 1942–43 ir 1944–48 Kauno konservatorijos fortepijonų ir vargonų derintojas. 1950–68 dėstė Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje, derino fortepijonus. Nuo 1981 gyveno ir patarnavo kaip dvasininkas. Per II pasaulinį karą su žmona Šančiuose slėpė Kauno žydų geto pabėgėlius, tarp jų – tris vaikus.
Mokiniai: D. O. Dirginčiūtė, V. Gaidamavičius, J. V. Rimas. Parengė ir išleido 53 bažnytinių giesmių Giesmyną (1953).
Kūriniai
Kantata Kolūkiečių laiškas draugui Stalinui 2 solistams, mergaičių ir mišriam chorui, simfoniniam orkestrui (A. Jonyno, J. Macevičiaus, V. Valsiūnienės žodžiai; 1951 kūrinio premjerą parengė ir dirigavo R. Geniušas), simfoninė siuita (abu 1951), sonata Allegro, variacijos, Keturbalsė fuga, dvibalsė ir tribalsė invencija fortepijonui, pjesės fagotui ir fortepijonui (visi 1949), madrigalas Partizanų juokas mišriam chorui (S. Nėries žodžiai), chorai, dainos balsui ir fortepijonui. Harmonizavo lietuvių liaudies dainų.
Apdovanojimai
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius (1998), Pasaulio tautų teisuolis (2007).
L: Gyvybę ir duoną nešančios rankos kn. 4 / sud. D. Selčinskaja Vilnius 2009.
1352