Jupteris (Juppiter), romėnų mitologijoje – aukščiausiasis romėnų dievas, dangaus valdovas, dievų ir žmonių tėvas. Saturno ir Opsės sūnus, Neptūno, Plutono ir Junonos brolis, Junonos vyras. Nuo seniausių laikų buvo italikų dangaus reiškinių dievas, vadintas Jupiteriu Šviesos nešėju (Lucitius; tai vienas archajiškiausių Jupiterio epitetų) bei Jupiteriu Perkūnsvaidžiu (Elicius; romėnai jam skyrė idas – Mėnulio pilnaties dienas).
Seniausia žinoma Jupiterio garbinimo vieta – Albos kalnas Lacijuje (dabar Vidurio Italija), kur buvo Lotynų sąjungos, vienijančios 30 miestų, tarp jų ir Romą, centras. Susikūrus Romos valstybei romėnų perimtas etruskų Jupiteris tapo karo ir pergalės dievu; triumfą švenčiantis karvedys kaip ir Jupiteris dėvėdavo raudonos spalvos drabužius, Kapitolijuje dievui aukodavo karo trofėjus ir savo laurų vainiką. Dar buvo laikomas sienų ir ištikimybės priesaikai saugotoju, pranašysčių dievu (savo valią atskleisdavo žaibu, griaustiniu, sapnais, paukščių skrydžiu), žemdirbystės globėju (jam buvo skirtos vynininkystės šventės Vinalijos, švenčiamos balandžio 22 dieną).
Jupiteris su Junona ir Minerva sudarė Romos valstybę globojančių svarbiausių romėnų dievų triadą (vadinamoji Kapitolijaus triada), kuri buvo garbinama šventykloje ant Kapitolijaus kalvos ir tapo visos romėnų valstybės ir valdžios dievu, imperijos laikais – ir imperatorių globėju. Atsiradus monoteizmo pradmenims Jupteris pradėta laikyti ne tik vyriausiuoju, bet ir vieninteliu dievu (buvo vadinamas Optimus Maximus – geriausias ir didžiausias).
Jupiterio garbei buvo skirtos Didžiosios (švęstos rugsėjo 13 d.), vėliau – Romėnų žaidynės (nuo imperatoriaus Augusto laikų švęstos rugsėjo 4–13 d.; būdavo aukojama, miesto gatvėmis eidavo iškilmingos procesijos, vykdavo įvairūs renginiai). Jupiterio šventasis paukštis – erelis, šventasis medis – ąžuolas. Tapatintas su graikų dievu Dzeusu.