Jupiteris

Jupiteris (fotografuota iš erdvėlaivio Juno)

Jupteris, didžiausia Saulės sistemos planeta, penkta nuo Saulės. Pagal spindesį ketvirtas šviesulys danguje (po Saulės, Mėnulio ir Veneros). Vidutinis nuotolis nuo Saulės 778,33 mln. km (5,203 karto didesnis už Žemės). Pusiaujinis skersmuo 142 796 km, ašigalinis – 133 540 km. Orbitos posvyris į Žemės orbitos plokštumą 1,31°, ekscentricitetas 0,048. Vidutinis orbitinis greitis 13,06 km/s, Saulę apskrieja per 11,863 m. Sukimosi ašis beveik statmena (86,87°) orbitos plokštumai, Jupiteryje praktiškai nėra metų laikų. Apie ašį sukasi labai greitai (dėl to jis paplokščias), ties pusiauju apsisuka per 9 h 50 min. Masė beveik 2,5 karto didesnė už kitų Saulės sistemos planetų bendrą masę, lygi 317,892 Žemės masės. Vidutinis tankis 1310 kg/m³. Geometrinis albedas 0,45.

Jupiteris neturi kieto paviršiaus – tai planeta, sudaryta daugiausia iš vandenilio (apie 75 %) ir helio dujų. Tanki atmosfera susideda iš molekulinio vandenilio (apie 89 % tūrio) ir helio (apie 11 %) su maža metano (apie 0,2 %), amoniako, vandens garų ir kita priemaiša. Regimasis paviršius – debesų viršūnės. Debesyse lygiagrečiai su pusiauju pakaitomis eina tamsios rausvos ir šviesios juostos. Šviesiose oro masės juda aukštyn, tamsiose – žemyn, kartu pučia priešingos krypties iki apie 150 m/s vėjai. Juostų sąlyčio vietoje susidaro galingi sūkuriai. Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė – stabilus sūkurinis atmosferos darinys, kurio išilginis skersmuo apie 20 000 km; apie savo ašį apsisuka per 6 dienas. Didžioji raudonoji dėmė stebima jau daugiau kaip 300 metų (1664 ją atrado R. Hooke’as). Sudėtingą Jupiterio atmosferos cirkuliaciją sukelia iš Jupiterio vidaus plūstanti šiluma. Jupiteris išspinduliuoja 2 kartus daugiau energijos, negu jos gauna iš Saulės. Įšilimo šaltinis – gravitacinis traukimasis. Debesis sudaro amoniako ir amonio hidrosulfido kristalai, žemiau vandens garai, temperatūra debesų viršuje – 135 K. Po debesimis didėjant slėgiui atmosfera tankėja. Pagal teorinį Jupiterio modelį, 1000 km nuotoliu nuo debesų yra skystas molekulinis vandenilis. Šis apie 15 000 km gylyje keičia fazę, tampa skystu metaliniu vandeniliu (protonų ir laisvųjų elektronų mišiniu, apie 60 000 km gylyje prasideda kietas silikatų ir metalų branduolys (jo masė lygi 10–15 Žemės masių). Manoma, Jupiterio centre temperatūra apie 23 000 K, slėgis apie 5⋅10¹² Pa. Jupiterio magnetinis laukas ties pusiauju apie 10 kartų stipresnis negu magnetinis laukas ties Žemės paviršiumi, magnetinė ašis pasvirusi į sukimosį ašį 9,6°. Jupiterio magnetosfera nutįsta šimtus milijonų kilometrų (didžiausia Saulės sistemoje). Galingi Jupiterio radiacijos žiedai skleidžia radijo bangas. Arti Jupiterio ašigalių matyti pašvaisčių ovalai. Nuo 92 000 iki 250 000 km nuo Jupiterio centro yra plonų retų žiedų, sudarytų iš mikroskopinių kietų dalelių, sistema. Iš Žemės žiedai nematomi – silpnai atspindi šviesą. Iki 2017 aptikti 67 Jupiterio palydovai. Jie skrieja tarp 0,13 ir 29 mln. km nuo Jupiterio centro. 4 didžiausi – Ganimedas, Kalista, Ijo ir Europa – matomi pro žiūroną (pirmasis 1610 juos stebėjo G. Galilei, todėl vadinami Galilei palydovais). Šiek tiek didesnio nei 100 km skersmens yra Tebė, Amaltėjos vidutinis skersmuo apie 170 km, Himalijos skersmuo dar didesnis – apie 180 km. Dauguma Jupiterio palydovų yra 2–10 km skersmens, skrieja ištęstomis įvairiai pasvirusiomis į Jupiterio pusiaujo plokštumą orbitomis. Pavadinti mitinių personažų vardais. Jupiterį tyrinėjo erdvėlaiviai Pioneer, Voyager, Voyager, Ulysses, Galileo, Cassini-Huygens, Juno.

906