jurà (pagal Jura kalnų vardą), Žemės geologinės istorijos mezozojaus eros antrasis periodas, buvęs po triaso, prieš kreidą; geologinė sistema, kurios nuogulos susiklostė tuo periodu. Prasidėjo prieš 199,6±0,6 mln. m., truko apie 51 mln. metų. Periodas skirstomas į 3 epochas (geologinė sistema – į skyrius) ir 11 amžių (aukštų).
Paleogeografinės sąlygos
Juros periodu vyko tektoniniai Žemės litosferos plokščių judesiai, prasidėjo alpinio tektoninio etapo kimeriškoji kalnodara. Po sauso ir karšto triaso periodo įsivyravo šiltas humidinis klimatas. Juros pradžioje Žemės plutoje susidarė 2 dideli žemynai: Laurazija (Šiaurės pusrutulyje) ir Gondvana (Pietų pusrutulyje); juos skyrė judrioji Viduržemio jūros juosta – Tetijos jūros baseinas. Ankstyvojoje ir vidurinėje epochose stabiliose šių žemynų srityse vyravo sausuma, klostėsi žemyninės arba lagūninės nuosėdos, kai kur (dabartinėje Australijoje, Kinijoje, Sibire, Pietų Urale, Vidurinėje Azijoje) kaupėsi anglingos nuogulos. Judriosiose Alpių (dabartinė Pietų Europa), Himalajų (Centrinė Azija), Andų (Pietų Amerika) juostose susidarė salynai, kaupėsi giliavandenės silicinės, pelitinės ir karbonatinės nuosėdos, susidarė bazinės (ofiolitų, diabazų) magmos intruzijos, vyko povandeninis toleitų‑bazaltų vulkanizmas; Mongolijos–Ochotsko, Verchojansko, Kolymos juostose klostėsi nuotrupinės ir silicinės nuosėdos, vulkaninės lavos ir tufai. Ankstyvosios juros pabaigoje dėl riftingo procesų pradėjo formuotis Šiaurės ir Centrinio Atlanto vandenynai, Somalio ir Šiaurės Australijos dùbumos Indijos vandenyne, Amerazijos dubuma Arkties vandenyne. Dumbant Žemės plutai sausuminį režimą pakeitė jūrinis. Nuo vidurinės juros bajosio amžiaus prasidėjo jūros transgresija (didžiausi plotai buvo apsemti vėlyvosios juros oksfordžio amžiuje).
Didelių sekliavandenių jūros baseinų Laurazijoje buvo beveik visoje Rytų (išskyrus Baltijos ir Ukrainos skydus) ir Vakarų (išskyrus Ardėnų, Centrinį ir Armorikos masyvus) Europoje, jie užėmė Prieškaukazę ir Užkaspijį, Vakarų Sibiro žemumą, Špicbergeną, Prano Juozapo Žemę, Sibiro platformos Viliujaus sineklizę, Šiaurės Amerikos vakarinę dalį, Somalį (Rytų Afrika) ir Madagaskarą, Australijos vakarinę dalį. Gondvanoje vyravo sausuma. Ramusis vandenynas buvo tipiškas duburys. Transgresija truko iki juros pabaigos, kai Žemės plutos iškilimai sukėlė regresiją; buvę jūriniai baseinai sumažėjo, vėl padidėjo sausumos plotai. Juros pabaigoje kai kur susidarė sekliųjų baseinų arba lagūnų nuogulos (klintys, degieji skalūnai, druskos), klimatas pradėjo keistis į sausesnį ir karštesnį (aridinį). Prasidėjo Laurazijos ir Gondvanos irimas, dabartinių žemynų ir vandenynų susidarymas.
amonito fosilija dabartinės Skye salos pakrantės uolienose (Hebridų salos, Didžioji Britanija)
Paleoflora ir paleofauna
Šiltas ir drėgnas klimatas buvo itin palankus įvairių organinio pasaulio grupių sparčiai evoliucijai (palyginti su triasu, visiškai atsinaujino augalija ir gyvūnija). Suklestėjo paparčiai (į medžius panašaus dydžio) ir pušūnai (ginkmediniai, benetitai, sagainiai, pušainiai). Indoeuropinėje paleofloristinėje srityje vyravo benetitai ir sagainiai, Sibiro – ginkmedinių miškai ir paparčiai. Juros pabaigoje pasirodė pirmieji magnolijūnai.
juros periode gyvenusio dinozauro fosilija
Juros gyvūnija buvo gausi ir įvairi. Sparčiai evoliucionavo stuburiniai. Vyravo ropliai (kai kurių kūno ilgis siekė 25–30 m); sausumoje daugiausia buvo dinozaurų, jūrose – ichtiozaurų, pleziozaurų. Pasirodė skraidantieji ropliai (pterozaurai), pirmieji paukščiai (archeopteriksai). Buvo gausu žuvų. Žinduoliai buvo labai primityvūs, reti, nedideli. Iš bestuburių daugiausia buvo galvakojų moliuskų (amonitai, belemnitai), klestėjo dvigeldžiai ir pilvakojai moliuskai, pečiakojai, pintys, koralai, jūrų ežiai, jūrų lelijos; iš pirmuonių buvo paplitusios įvairios foraminiferų šeimos (atsirado pirmieji planktoniniai foraminiferai). Vėlyvojoje juroje skiriamos borealinė ir mediteraninė paleozoogeografinės sritys.
Naudingosios iškasenos
Gausu juros naudingųjų iškasenų; endogeninės kilmės chromitai, auksas, vario ir švino, mangano, volframo, molibdeno, alavo, polimetalų, retųjų žemių, nuosėdinės kilmės geležies, aliuminio (boksito) rūdos, fosforitai, akmens druska. Juros akmens anglių ištekliai sudaro 16 % pasaulio akmens anglių atsargų, naftos ištekliai – 22 %. Didžiausi juros naftos telkiniai yra Meksikos įlankoje, Šiaurės jūroje, Šiaurės Vokietijos žemumoje, Saudo Arabijoje, Vakarų Sibire, Viliujaus sineklizėje, Pakaspijyje, Australijos platformoje.
Tyrinėjimai
Pirmasis juros terminą (juros formacija) 1822 pavartojo A. von Humboldtas (Vokietija), o sistemą 1829 paskelbė A. Brongniart’as (Prancūzija). 1850–52 A. D. d’Orbigny (Prancūzija) pagrindė juros dalijimą į aukštus, o 1856–58 C. A. Oppelis (Vokietija) išskyrė juros amonitų zonas. 19 a. jurą tyrė W. D. Conybeare’as, W. Phillipsas (Didžioji Britanija), Chr. L. von Buchas, F. A. Quenstedtas, W. Waagenas (Vokietija), M. Neumayras (Austrija), K. Rulje, S. Nikitinas (Rusija), 20 a. – O. H. Schindewolfas (Vokietija), S. Buckmanas, L. F. Spathas, J. Arkellis (Didžioji Britanija), A. Borisiakas, A. Pavlovas, M. Pavlova, D. Ilovaiskis (Rusija). Žymesni 20 a. antros pusės juros specialistai: A. Zeissas, J. Remane, B. Ziegleris (Vokietija), J. Callomonas, N. Mortonas (Didžioji Britanija), G. Krymgolcas, V. Saksas, V. Bodylevskis, P. Gerasimovas, M. Mesežnikovas (Rusija).
Lietuvos teritorija
Lietuvoje juros uolienos paplitusios į vakarus ir pietvakarius nuo linijos Mažeikiai–Kaunas–Prienai. Apatinė ir vidurinė jura (iki kelovėjo) susiklosčiusi iš smėlingų ir anglingų žemyninių, kelovėjis ir viršutinė jura – iš molingų ir mergelingų jūrinių nuosėdų.
Lietuvos juros periodo (sistemos) stratigrafijos ir geochronologijos schema
Papilėje ir jos apylinkėse prie Ventos upės, Alkiškiuose, Klykoliuose, Šaltiškių molio karjere kelovėjo‑oksfordžio uolienos (gelsvai pilki smėliai, mergeliai, oolitinės klintys, smiltainiai, juodi moliai su siderito konkrecijomis) atsidengia žemės paviršiuje. Juros uolienų kraigas Papilėje yra 80 m aukštyje; uolienų storis 16–20 m, pjūvis dalinis. Į pietvakarius juros uolienos slūgso giliau, pasiekiamos tik gręžiniais; pjūvis pilnutinis, jį sudaro daugiausia įvairios klintys, mergeliai, aleurolitai ir aleuritai, yra smiltainių, molių. Juros uolienų didžiausias storis Nidos gręžinyje 198 m, Stoniškių (prie Pagėgių) – 106 m, Veprių – 140 metrų. Einant į pietvakarius juros uolienų storis siekia 240 m, o kraigas nugrimzta iki 290 m gylio (Kaliningrado srityje). Lietuvos juros uolienų amžius, stratigrafija ir koreliacija pagrįsti amonitų, foraminiferų bei sporų ir žiedadulkių tyrimais (L. Rotkytė, A. Grigelis, A. Vienožinskienė), paleogeografija – nuosėdų ir klimato sąlygų tyrimais (J. Kisnėrius, P. Šimkevičius, J. Bitinas). Juros sistemos amonitų ir foraminiferų zoninės skalės yra unifikuotos.
Pagal 2004 atliktus tyrimus, Lietuvos juros sistemoje skiriamos 2 litologiškai ir genetiškai skirtingos storymės: žemyninė nuosėdų pjūvio apačioje ir jūrinė – viršuje. Skiriamos šiaurės vakarų ir pietvakarių facijų zonos; pilniausi pjūviai yra Lietuvos pietvakariuose ir Kaliningrado srities rytuose, bet įvairaus amžiaus nuogulos facijų sudėtimi mažai skiriasi. Pagal sedimentacijos ir paleogeografijos ypatumus skiriami 3 juros periodo raidos etapai: sausuminis, tarpinis ir jūrinis. Sausuminis etapas apima visą ankstyvąją jurą ir vidurinės juros alenio amžių (truko 29 mln. metų). Tai Neringos ir Lavos laikotarpių žemyninių baseinų nuosėdos. Tarpinis etapas truko nuo bajosio iki ankstyvojo kelovėjo (14 mln. metų). Tai nenusistovėjusio žemyninio režimo epocha, kai formavosi iš pradžių nedideli lūžių apriboti baseinai (Įsruties laikotarpis) su storais anglingų nuosėdų sluoksniais, vėliau (Lieponos ir Papilės laikotarpiai), iš pietvakarių priartėjus jūrai, baseinai tapo ingresiniai, juose susiklostė reti tarpsluoksniai su jūrinės faunos nuosėdomis. Jūrinis etapas apėmė vidurinės juros kelovėjo amžių ir visą vėlyvąją jurą (truko 19 mln. metų). Transgresijos pradžioje atsiklojo vidurinio kelovėjo (Papartinės laikotarpis) priekrantės (oolitinių smėlių) nuosėdos; transgresija maždaug per 1 mln. m. apėmė didelę dabartinio Pabaltijo pietinės dalies teritoriją ir gretimą Baltijos jūros dalį. Tektoninis grimzdimas neintensyvus, todėl vėlyvosios juros baseinas buvo šelfinis; iš susiklosčiusių nuosėdų (terigeninių, karbonatinių ir vėl terigeninių) matomas visas transgresijos ir regresijos ciklas. Per vėlyvąjį kelovėjį (Skinijos laikotarpis) ir vėlyvąją jurą (oksfordžio Ąžuolijos ir kimeridžio Taravos laikotarpiai) baseine susiklostė didelė jūrinių nuosėdų storymė su gausiomis faunos liekanomis. Baltijos baseinas pietvakariuose jungėsi su Šiaurės Vokietijos–Lenkijos baseinu, šiaurėje rėmėsi į pakeltą, bet išlygintą Fenoskandijos penepleną. Vakaruose Danijos baseinu jis jungėsi su Šiaurės jura ir besiformuojančiu Atlanto vandenynu. Rytuose tarp Baltarusijos pakilumos ir Ukrainos masyvo esanti Polesės sąsmauka kai kuriais oksfordžio, galbūt ir kelovėjo laikotarpiais nugrimzdavo ir taip atsirasdavo ryšys tarp Baltijos ir Pripetės baseinų. Titonio pradžioje Žemės pluta ėmė kilti ir vėlyvosios juros baseinas nuseko visame Šiaurės pusrutulyje. Baltijos baseinas (Girdavos laikotarpis) atsitraukė į pietvakarius ir nuo vėlyvojo titonio amžiaus, matyt, visur buvo sausuma. Lietuvoje juros uolienas dengia jaunesniųjų geologinių sistemų – kreidos ir kvartero nuogulos.
Lietuvoje juros uolienos pirmą kartą aptiktos Papilėje (manoma, vienas pirmųjų suakmenėjusių priešistorinių gyvūnų Papilėje 1818 rado D. Poška), mokslinėje literatūroje jos minimos nuo 1827; 1830 E. K. Eichvaldas aprašė pirmuosius amonitus, jų tikslų amžių 1837 nustatė C. L. von Buchas. 1859–61 juros sluoksnius Papilėje ir 1878 Purmalių gręžinyje aprašė C. Grewingkas. Lietuvos juros sistemą ir jos fosilijas 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje tyrė G. M. Berendtas, A. K. Jentschas (Rytų Prūsija), J. Siemiradzkis (Lenkija), K. Bodenas, E. Krenkelis, R. Brinkmannas, K. Beurlenas (Vokietija), S. Nikitinas, V. Riabininas (Rusija). Nuo 1926 juros sistemą tyrė Vytauto Didžiojo universiteto geologai J. Dalinkevičius, M. Kaveckis, Č. Pakuckas, Vilniaus universitete – B. Rydzewskis, po 1945 juros stratigrafijos ir litologijos tyrimus atliko Geologijos ir geografijos instituto (1963–2002 Geologijos institutas) mokslininkai A. Grigelis, J. Kisnėrius, Lilija Rotkytė, Petras Šimkevičius, Geologijos tarnybos – Algirdas Stirpeika, Vilniaus universiteto – A. Vienožinskienė.
Ventos pakrantėje surinktos (1900, 1903) gausios juros fosilijų kolekcijos pateko į Karaliaučiaus, Miuncheno, Tiubingeno universitetų, Peterburgo Kalnakasybos instituto muziejų ekspozicijas. Didžiausias Lietuvoje fosilijų kolekcijas saugo Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto Mineralų muziejus (Vilnius), Žemės gelmių informacijos centras (Vievis), Akmenės krašto muziejus (Akmenė; kolekciją surinko akmeniškis Stanislovas Sungaila), Simono Daukanto vidurinės mokyklos muziejus (Papilė).
-juros periodas
2300