jūra

jra, Pasaulinio vandenyno dalis, kurią riboja sausuma arba vandenyno dugno pakilumos ir kuri nuo vandenyno skiriasi vandens masės temperatūra, druskingumu, dinamika, klimato režimu, dugno Žemės plutos sandara. Pagal bendruosius morfologinius ir hidrologinius požymius jūros skirstomos į vidines, pakraštines ir tarpsalines.

Vienos vidinės jūros plyti tarp kelių žemynų (pvz., Viduržemio, Raudonoji), kitos įsiterpusios į vieną žemyną (Azovo, Juodoji, Baltijos jūra, Hudsono įlanka). Tarpžemyninės jūros yra susidariusios aktyviose tektoninėse zonose, dauguma jų gilios, dugne – vandenyninio tipo Žemės pluta. Su Pasauliniu vandenynu jas jungia sąsiauriai. Sąsiauriuose būna slenksčių, trukdančių vandenyno ir jūros vandens apykaitai. Į vieną žemyną įsiterpusios vidinės jūros yra seklios, jų dugne – žemyninio tipo Žemės pluta. Pakraštines jūras nuo vandenyno skiria pusiasaliai ir salos; kai kurios jų yra atviros (pvz., Arabijos jūra), plačiai susisiekiančios su vandenynu. Tipiškos pakraštinės jūros (Atlanto vandenyno – Šiaurės, Karibų jūros, Arkties vandenyno – Barentso, Karos, Laptevų, Ramiojo vandenyno – Beringo, Ochotsko, Geltonoji, Pietų Kinijos, Japonijos, Koralų, Tasmano) plyti daugiausia šelfe, yra palyginti seklios (iki 500 m gylio). Atvirosios pakraštinės jūros daug gilesnės, išeina ir už šelfo ribų, jų dugne dažniausiai pereinamojo tipo Žemės pluta.

Baltijos jūra

Tarpsalinės jūros (pvz., Sulu, Sulawesi, Bandos jūros) – salų atskirtos vandenyno dalys, kurių hidrologinis režimas panašus į vandenyno; būdinga didelis gylis. Ramiajame vandenyne yra mažų gilių tarpsalinių jūrų (Mindanao, Sibuyano, Visajų jūros – tarp Filipinų salų; Japonijos Vidaus jūra).

Pagal tradiciją jūromis vadinamos ir kai kurios atviros vandenynų akvatorijos (pvz., Sargasų jūra, Filipinų jūra), kai kurie ežerai (Kaspijos jūra, Aralo jūra, Negyvoji jūra), Viduržemio jūros dalys (Adrijos, Egėjo, Jonijos jūros ir kita). Kai kurios jūros vadinamos įlankomis (Hudsono, Meksikos, Persijos įlankos).

1

Jūrų hidrologinės savybės daugiausia priklauso nuo geografinės platumos, geografinės padėties toje platuminėje juostoje, ryšio su Pasauliniu vandenynu, morfologinių bei morfometrinių dubens ypatumų ir gėlo vandens balanso. Geografinė platuma lemia bendrą Saulės spinduliuotės kiekį, jo pasiskirstymą metų laikais, garavimo ir kritulių balansą. Pusiaujo ir poliarinėse srityse esančių jūrų vandens temperatūros metinės amplitudės daug (1–6 °C) mažesnės nei vidutinių platumų jūrų (Japonijos jūros vandens temperatūros metinė amplitudė 16 °C). Nuo jūrų geografinės padėties, ypač sausumos masyvų artumo, nuo atmosferos slėgio centrų išsidėstymo priklauso jūrų hidrologinis ir klimato režimas. Druskingumą geografinė platuma veikia mažai. Maždaug vienodoje geografinėje platumoje esančių Arabijos jūros ir Andamanų jūros druskingumas skirtingas: Arabijos jūros apie 36 ‰ (mažai kritulių, didelis garavimas), Andamanų jūros nuo 32 ‰ iki 20 ‰ (per musonines liūtis).

tropinės jūros rifo dugnas

Didelę įtaką jūrų hidrologiniam režimui daro šiltosios ir šaltosios jūrų srovės; pvz., Norvegijos jūros vandens paviršiaus temperatūra dėl šiltosios Norvegijos srovės poveikio maždaug 4 °C aukštesnė negu toje pačioje platumoje esančios Labradoro jūros. Vienas svarbiausių jūrų savitumą lemiančių veiksnių – ryšys su Pasauliniu vandenynu. Jei sąsiauriai gilūs ir platūs, tai jūros vandens masė tokia pat kaip vandenyne, jei negilūs – jūros giluminiai vandenys gali būti būdingi tik tai jūrai. Kuo ilgesni ir seklesni sąsiauriai, tuo labiau jūros vandens masė skiriasi nuo vandenyno.

gėlo (upės) vandens srautas jūroje

Nuo jūros morfologinių ir morfometrinių rodiklių (dydžio, gylio, dugno reljefo) priklauso ir hidrologinis režimas. Sekliose jūrose (Azovo, Geltonojoje jūrose) vandens masė susimaišo iki dugno, greitai įšyla arba atšąla, įgauna vienodas hidrologines savybes. Giliose jūrose vasarą įšyla tik viršutinis vandens sluoksnis. Žiemą atšalęs paviršiaus vanduo grimzta į priedugnę, susidaro konvektyvūs srautai. Gėlo vandens balansas (upėmis atplukdyto ir kritulių vandens kiekio santykis su išgaravusio vandens kiekiu) t. p. gali skatinti arba stabdyti konvektyvų maišymąsi. Jei iškrinta daug kritulių arba įteka daug upių, o jūrą su vandenynu jungia siauri sąsiauriai, viršutinis jūros vandens sluoksnis tampa gėlesnis ir mažesnio tankio negu giluminis, konvektyvus maišymasis nebevyksta, priedugnės sluoksnyje ima trūkti deguonies, kaupiasi vandenilio sulfido dujos (pvz., Juodojoje jūroje).

Jūrų hidrodinaminiai procesai priklauso nuo netolygaus sausumos ir vandens įšilimo skirtingose geografinėse platumose; susiformuoja oro masių srautai, išjudina paviršiaus vandens sluoksnį, kyla jūrų bangos, jūrų srovės. Žemės, Mėnulio ir Saulės tarpusavio trauka sukelia potvynius ir atoslūgius.

Pagal gylį ir organizmų gyvenamąją aplinką jūrose išskiriamos kelios zonos: abisalė, batialė, litoralė. Sekliose (šelfinėse) jūrose nėra abisalės ir joje gyvenančių gilumų gyvūnų, bet daug litoralėje gyvenančių endeminių rūšių. Dar jūrų fauna, vandenynas.

Lietuva yra prie Baltijos jūros. Kranto linijos ilgis 90,66 kilometro.

-jūros

476