Jùrbarkas, miestas Lietuvos pietvakariuose, Nemuno dešiniajame krante, prie Mituvos ir Imsrės santakos, 12 km nuo Rusijos Federacijos (Kaliningrado sr.) sienos; rajono savivaldybės, dekanato ir parapijos centras. 10 325 gyventojai (2022).
Jurbarkas
Jurbarko senamiestis yra prie Nemuno, Mituvos kairiajame krante, naujamiestis – į šiaurę nuo senamiesčio. Šiaurės vakaruose yra Jurbarkų tvenkinys, pietvakariuose – Kalnėnų žvyro karjeras. Plentai į Kauną, Klaipėdą, Skaudvilę, Šakius; ties Jurbarku yra tiltas per Nemuną (pastatytas 1978). Medienos apdirbimo pramonė (bendrovė Jurlota). Švenčiausiosios Trejybės ir K. Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčios. Ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros ir psichikos sveikatos centrai, A. Giedraičio-Giedriaus gimnazija, 2 progimnazijos, Ąžuoliuko mokykla, darželis‑mokykla, lopšelis‑darželis, A. Sodeikos meno mokykla, kultūros centras, biblioteka. Jurbarko krašto muziejus, V. Grybo ir K. Glinskio sodybos muziejai, koncertų ir parodų salė. Jurbarko dvaro parkas. Mieste yra II pasaulinio karo karių kapinės, rezistencijos aukų užkasimo vieta, šiauriniame pakraštyje – Jurbarko piliakalnis. Leidžiamas laikraštis Šviesa (nuo 1949).
Jurbarko herbas
Architektūra
Senamiestis (statytas pagal matininkų J. Kuncevičiaus 1540 ir V. Janovskio 1906 parengtus planus) stačiakampio plano (susiformavo iki 20 a. pradžios). Nuo 20 a. 8 dešimtmečio Jurbarkas plėstas pagal 1972 sudarytą bendrąjį (buvusį generalinį) miesto planą (architektas P. Janulis ir kiti).
Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Jurbarke (1907)
Neogotikinė Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia (1907) dvibokštė, kryžiškojo plano. Bažnyčios viduje vertingos skulptūros (gipsinės – Šv. Petras, Šv. Povilas, abi 1936, skulptorius V. Grybas). Vertingi šventoriaus vartų 3 geležiniai ornamentuoti kryžiai (19 amžius). 19 a. vidurio–20 a. pradžios dvaro sodyboje išliko pietinė ir šiaurinė (nuo 1991 Jurbarko krašto muziejus) vėlyvojo klasicizmo oficinos, kumetynas (visi 19 a. vidurys), cerkvės pastatas (19 a. pabaiga, dabar Krašto muziejaus koncertų ir parodų salė), namas (vadinamasis Dragūnų klubas, 19 a. pabaiga–20 a. pradžia), ūkinis pastatas (20 a. pradžia), tvoros fragmentai su vartų stulpais (19 a. pabaiga–20 a. pradžia), mišraus plano parkas (įkurtas 19 a. viduryje). Istorizmo krypties pastatas Vytauto Didžiojo gatvėje 4 (1913). Kapines juosia tvora ir vartai su angelų skulptūromis (1937, autorius P. Mikutaitis). Vytauto Didžiojo (1930, skulptorius V. Grybas, 1989 restauruotas) ir V. Grybo (1960, skulptorius V. Pleškūnas, architektas E. Budreika) paminklai. Jurbarko tiltas (1978, tuo metu ilgiausias – 496 m – tiltas Lietuvoje).
Jurbarko dvaro sodybos cerkvė (19 a. pabaiga, dabar Krašto muziejaus koncertų ir parodų salė)
2271
Istorija
Manoma, kad 3 km į pietvakarius nuo Mituvos žiočių 1259 buvo pastatyta Georgenburgo pilis, viena seniausių kryžiuočių pilių prie Nemuno; šie po 1260 Durbės mūšio ją apleido, lietuviai sugriovė. Maždaug tuo pat metu ant Jurbarko piliakalnio pilį pasistatė lietuviai. 1336 kryžiuočiai atnaujino Georgenburgo pilį, pavadino ją Jurgenburgu. Iki 15 a. pradžios vyko lietuvių kovos su kryžiuočiais. 1403 Vytauto kariuomenė paskutinį kartą sudegino Jurgenburgo pilį. Po Žalgirio mūšio (1410) Jurbarko gyvenvietė pradėjo plėstis. Po 1422 Melno taikos nustačius Lietuvos ir Vokiečių ordino sieną Jurbarkas atiteko Lietuvai, tapo jos pasienio punktu, svarbiu prekybos centru. 1430 pastatyta bažnyčia. 16 a. pradžioje minimas dvaras, 1502 – Jurbarko valsčius. Apie 1540 greta senosios gyvenvietės buvo įkurta nauja, įsteigta muitinė, 1545 pastatyta bažnyčia, prie jos 1557 įsteigta pradžios mokykla. 1561 buvo 82 namai. 1570 ir 1577 Jurbarkas gavo prekybos privilegiją, 1611 – Magdeburgo teisę. 1673 buvo 56 namai.
Vytauto Didžiojo paminklas Jurbarke (1930, skulptorius V. Grybas, 1989 restauruotas)
Po 17 a. vidurio karų miestas nyko; 1660, 1703, 1736 degė; 1738 buvo 18 namų. 19 a. pradėjo sparčiai plėstis. 1825 pradėjo veikti vaistinė, 1865 – valdinė pradžios mokykla (nuo 1910 keturklasė), pastatyta cerkvė, 1888 – žydų dviklasė mokykla. 1851 įsteigta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1851–67 prie jos veikė parapinė mokykla.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje knygnešiai per Jurbarką iš Mažosios Lietuvos į tolimesnius Lietuvos regionus gabendavo draudžiamąją lietuvišką spaudą. Jurbarke 1899 pradėjo veikti ligoninė. 1906 ir 1940 didelė miesto dalis sudegė. 1915–17 ir 1947–50 apskrities, 1918–47 valsčiaus, nuo 1950 rajono centras. Po I pasaulinio karo įsikūrė garo malūnas su elektros stotele ir lentpjūve, baldų fabrikas, pieninė (įsteigta 1926).
1941 vokiečių okupacinės valdžios įsakymu sušaudyta apie 350 Jurbarko gyventojų (tarp jų – skulptorius V. Grybas, gyvenęs čia nuo 1929), daugiausia žydų. 1941–51 ištremti 78 Jurbarko gyventojai. Po II pasaulinio karo Jurbarko apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Laisvės gynėjų rinktinės, šią sunaikinus nuo 1946 10 – Bataliono Nr. 8, 1947 – Trijų lelijų rinktinės Lietuvos partizanai.
Sovietų okupacijos metais Jurbarke veikė viena didžiausių Lietuvoje Nerūdinių statybinių medžiagų gamykla (1960; buvo kasama žvyras, mišrios smėlio, žvirgždo ir gargždo nuogulos, jos rūšiuojamos), kurios tiekiamą žaliavą naudojo statybinių medžiagų kombinatas (1970). 1989 atkurta evangelikų liuteronų parapija, pradėta statyti bažnyčią. 1864 buvo 2659, 1897 – 7391, 1923 – 4409, 1959 – 4412, 1970 – 6575, 1989 – 14 310, 2001 – 13 797, 2011 – 13 287, 2021 – 10 186 gyventojai.
Jurbarko dvaro pietų oficina (19 a. vidurys)
Jurbarko centras
2723
1303