Jurgnės, Jõrė, daugelio Europos tautų pirmojo gyvulių išginimo į ganyklą, senovės baltų bei rytų slavų – ir pavasario darbų pradžios šventė. Sutampa su Bizantijos krikščionių legendinio šventojo Jurgio diena (balandžio 23 diena).
Jurginės pasaulyje
Jurginių šventė buvo ypač populiari tarp Pietryčių, Vidurio ir Rytų Europos tautų. Balkanų ir Karpatų kraštuose Jurginių išvakarėse buvo kolektyviai renkamos lauko gėlės ir žalumynai, iš jų pintais vainikais puošiamasi ir puošiami gyvuliai, pastatai, melžimo rakandai. Šventės rytą išgenant bandą gyvuliai buvo varomi per laužą ar dūmus, vyko apeiginis ėriuko aukojimas. Vengrijoje, Austrijoje, Pietų Vokietijoje, Šveicarijoje per Jurgines rengtos žirgų lenktynės.
Dauguma Jurginių papročių 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje nunyko.
Jurginės Lietuvoje
senovės baltų religinės bendrijos Romuva nariai švenčia Jorės šventę (Kulionys, Molėtų rajono savivaldybė)
Lietuvoje iki krikščionybės įvedimo Jurginės – senovės lietuvių pavasario žalumos, jaunimo, žemdirbių ir arkliaganių šventė – vadintos Jore. Jono ir Jeronimo Maleckių (abu 16 amžiaus) teigimu, Jorė nuo seniausių laikų buvusi didelė šventė. Per ją buvo atliekamos alaus aukojimo dievams (Pergrubrijui – pavasario Perkūnui, taip pat Pilvyčiui, Pikului, Žvaigždikiui) apeigos, prašoma nuvyti vėjus, duoti žolei ir javams lietaus, šviesos. 16–17 amžiuje alų imta aukoti šventajam Jurgiui, naminių gyvulių globėjui, ir ilgainiui ši šventė buvo sutapatinta su krikščionių minima šventojo Jurgio diena. M. Pretorijaus (17 amžius) teigimu, per Jurgines, iki pargenant gyvulius iš ganyklų, šeima pasninkaudavo.
Dar 19 amžiuje–20 amžiaus pradžioje kaime buvo išlikę daug Jurginių šventės senovinių elementų: per Jurgines valstiečiai nedirbo žemės ūkio darbų (nearė ir nekasė žemės), nekinkė arklių, nevalgė mėsos (kad negaištų gyvuliai), apeidavo laukus nešini duonos kepalėliu, keletu margučių (vadinamaisiais jurginukais) ar velykaičių lukštais ir kumpio kaulais, juos aukodavo (užkasdavo ant ežios) šventajam Jurgiui, prašydami gero derliaus, apsaugoti gyvulius nuo vilkų; parugėje vaišindavosi (vaišių svarbiausias patiekalas – vaisingumo simbolis – kiaušiniai, kiaušinienė); žaisdavo, dainuodavo, supdavosi sūpuoklėse. Merginos tą dieną sėdavo rūtas. Ilgainiui Pergrubrijui skirtas aukas (dažniausiai lašinius, kumpius) imta nešti į bažnyčią ir dėti ant šventojo Jurgio altoriaus; per Jurgines elgetoms dalyta duona. 19 amžiuje–20 amžiaus pradžioje nuo Jurginių buvo samdoma kaimo kerdžius, kumečiai, ūkių nuomininkams (vadinamiesiems pusininkams) prasidėdavo ar baigdavosi žemės nuomos sutarties galiojimo laikas. Per Jurgines nuo seno vyksta gyvulių, vaismedžių ir vaiskrūmių mugės, jaunimo pasilinksminimai.
Jurginės prie Kaukysos upelio (Pavilnio regioninis parkas, 1986)
20 amžiaus devintame dešimtmetyje folkloro ir Romuvos judėjimai ėmė gaivinti Jurginių senovinius papročius.
2273