Jurij (Jurijus Lòtmanas) 1922 02 28Petrograd 1993 10 28Tartu, rusų literatūrologas, kultūros teoretikas. Tartu–Maskvos semiotinės mokyklos įkūrėjas ir vadovas. Britų akademijos užsienio narys korespondentas (1977), Norvegijos akademijos (1987), Švedijos karališkosios akademijos (1989), Estijos mokslų akademijos (1990) narys. Filol. m. dr. (1961).
Jurij Lotman
Jurij Lotman
1939–40 ir 1946–50 Leningrado universitete studijavo rusų filologiją. II pasaulinio karo dalyvis. Prasidėjus vadinamajai kovos su kosmopolitizmu kampanijai 1950 persikėlė į Tartu. 1950–54 dėstė rusų literatūrą Tartu pedagoginiame institute, nuo 1954 – Tartu universitete, 1992 jame įkūrė Semiotikos katedrą; profesorius (1963). 1964–69 su Maskvos slavistikos instituto kalbininkais organizavo Käärike (prie Tartu) vasaros mokyklas, jose suformuoti metodologiniai semiotinių tyrinėjimų pagrindai. Nuo 1964 redagavo Tartu universiteto tęstinį leidinį Trudy po znakovym sistemam. 1968–85 Tarptautinės semiotikų akademijos viceprezidentas.
Veikalai
Tyrinėdamas 18 a. antros pusės–19 a. rusų literatūrą (knygos Eiliuotas Puškino romanas „Eugenijus Oneginas“ / Roman v stichach Puškina „Evgenij Onegin“ 1975, A. S. Puškino romanas „Eugenijus Oneginas“: Komentarai / Roman A. S. Puškina „Evgenij Onegin“: Kommentarij 1980, Aleksandras Sergejevičius Puškinas: Rašytojo biografija / Aleksandr Sergeevič Puškin: Biografija pisatelja 1981, lietuvių kalba 1996) atskleidė įvairiapusę buities, istorijos ir kūrybos sąveiką. Aprašydamas įvairius reikšminius visetus ieškojo mokslinės metakalbos, atitinkančios bendruosius mokslinio pažinimo principus. Veikaluose Struktūrinės poetikos paskaitos (Lekcii po struktural′noj poėtike 1964), Meninio teksto struktūra (Struktura chudožestvennogo teksta 1970), Poetinio teksto analizė (Analiz poėtičeskogo teksta 1972) taikė universalius aprašymo principus (lygmenų hierarchijos ir dvinarės opozicijos kiekviename lygmenyje). Vėliau požiūrį į tekstą kaip kalbos apraišką pakeitė teksto, kuris pats kuria savo kalbą, samprata. Nuo antrinių modeliuojančių sistemų aprašymo perėjo prie kultūros semiotikos. Erdvę, kurioje vyksta semiozė, J. Lotmanas vadino semiosfera, esminiais jos bruožais laikė ribiškumą ir netolydumą. Semiosferoje išskiriami intensyvūs branduoliai ir ekstensyvi periferija, įtampos židiniai ir atvangos laukas. Taikydamas kultūrai I. Prigožino nepusiausvirųjų termodinaminių procesų dėsningumus J. Lotmanas tolydžioje istorijos raidoje pabrėžė pervartų, nenuspėjamo atsišakojimo taškus. Vėlyvojo laikotarpio J. Lotmano semiotinės nuostatos išdėstytos leidinyje anglų kalba Proto pasaulis (Universe of the Mind 1990, rusų kalba pavadinimu Tarp mąstančių pasaulių / Sredi mysljaščich mirov, išleista 1996) ir esė rinkinyje Kultūra ir sprogimas (Kul′tura i vzryv 1992).
Parašė atsiminimų (knyga Sielos ugdymas / Vospitanie duši, išleista 2003). Lietuvių kalba dar išleistas J. Lotmano straipsnių rinkinys Kultūros semiotika (2004).
1708