jrinė valstýbė, valstybė, kurios jurisdikcijai priklauso pajūrio ruožas, jūros akvatorija ir uostai. Kiekviena jūrinė valstybė turi tam tikrą jūrinį pajėgumą, kurį apibūdina jos ekonomikos priklausomybė nuo jūrų verslų ir jūrų prekybos, uostų infrastruktūros, hinterlando (teritorijos, esančios jūrinės valstybės ekonominės traukos zonoje) dydžio, tranzito plėtros, taip pat laivyno administravimo lygis, valstybės gebėjimas garantuoti piliečiams galimybę naudotis jūra, apginti šalies jūrinius interesus, palaikyti jurisdikcijos zonose režimą pagal tarptautinės jūrų teisės principus ir normas. Vienas svarbiausių jūrinio pajėgumo elementų – valstybės poreikius atitinkanti karinė galia jūroje. Šių laikų jūrinė valstybė prisideda prie tarptautinės bendruomenės pastangų garantuoti laivybos ir skrydžių virš jūros saugumą, žmogaus gyvybės gelbėjimą jūroje, reguliuoti jūrų išteklių naudojimą, saugoti nuo taršos.
LIETUVOS valstybės Baltijos pajūrio siena nuo Palangos iki Šventosios žiočių pirmą kartą nustatyta Melno taikos sutartimi (1422). Ji nekito iki 1921 sutarties su Latvija, kai buvo pastūmėta 4,5 km šiauriau. Po Liublino unijos 1569 Abiejų Tautų Respublika (ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) turėjo platų išėjimą į jūrą su Gdansko, Elbingo, Piluvos, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Liepojos, Ventspilio uostais. 1679–1702 buvo bandoma įkurti Šventosios uostą. 20 amžiuje 3 dešimtmečio pradžioje pirmieji Lietuvos Respublikos prekybiniai laivai buvo registruoti Jurbarke. 1923 prijungus Klaipėdos kraštą Lietuva įgijo 90,66 km Baltijos kranto su Klaipėdos prekybos ir Šventosios žvejų uostais. Tokia Lietuvos valstybės Baltijos pajūrio siena išliko ir 1990 atkūrus nepriklausomybę. Nuo 1995 Lietuva yra Tarptautinės jūrų organizacijos (International Maritime Organization) narė.
2316