jrinės núosėdos, jūrų ir vandenynų dugno nuosėdos. Per ilgus geologinius laikotarpius senosios jūrinės nuosėdos, veikiamos diagenezės, Žemės plutoje virto jūrinės kilmės nuosėdinėmis uolienomis. Jūrinės nuosėdos sudaro 75 % žemynų nuosėdinės storymės ir beveik visą dabartinio Pasaulinio vandenyno nuosėdinę dangą. Pagal kilmę skiriamos terigeninės nuosėdos, biogeninės, vulkanogeninės ir chemogeninės jūrinės nuosėdos, pagal cheminę sudėtį – aliumosilikatinės (nuotrupinės ir molio), karbonatinės (klintys ir dolomitai), silicinės, geležies, sapropelinės, fosfatinės ir kitos. Pagal baseino gylį skiriamos sekliavandenės (iki 200 m) ir giliavandenės (200–11 000 m; batialinės nuosėdos 200–2500 m gylyje, abisalinės nuosėdos 2500–6000 m gylyje) jūrinės nuosėdos. 45 % dabartinių abisalinių jūrinių nuosėdų sudaro raudonasis okeaninis molis (Ramiojo vandenyno vakariniuose, centriniuose ir šiauriniuose, Atlanto vandenyno vakariniuose, Indijos vandenyno rytiniuose duburiuose). Arkties vandenyno giliuosiuose duburiuose kaupiasi rudasis ir pilkasis terigeninis dumblas. Sekliavandenės jūrinės nuosėdos susidaro kranto zonoje (litoralinės nuosėdos), epikontinentinėse jūrose, žemynų ir salų šelfuose, izoliuotose seklumose. Jas daugiausia sudaro terigeninės nuotrupinės (gargždas, smėlis, aleuritas, aleuropelitai) arba biogeninės karbonatinės (koralai, dumbliai, kriauklės, samangyviai) nuosėdos. Dabartinėse pakrantėse kaupiasi organinių medžiagų turintys diatomėjiniai dumblai ir diatomitai. Sekliavandenėse zonose randama oolitinės geležies rūdos, karbonatinės ir oksidinės mangano rūdos, sunkiųjų mineralų (monacito, cirkonio, rutilo, aukso, kasiterito, ilmenito, deimantų), priekrančių sąnašynų, statybinių medžiagų žaliavos (smėlio, žvirgždo, klinties, molio). Upių žiotyse iš medžiagos, atneštos iš žemynų, t. p. kaupiasi sekliavandenės jūrinės nuosėdos; iš jų formuojasi daugiau naftos ir gamtinių dujų turinčios storymės. Giliavandenės jūrinės nuosėdos skirstomos į jūrines, žemyno panuovolio ir vandenyno pelagines. Dauguma jų kaupiasi žemynų šlaitų papėdėse ir giliavandenių išnašų kūgiuose; terigeninių jūrinių nuosėdų (turbiditų, gravititų) storis kartais būna daugiau kaip 10–15 kilometrų. Tokiose nuosėdose gali kauptis nafta. Jūrų gelmėse ir vandenynų abisalinėse įdubose jūrinių nuosėdų storis ir kaupimosi greitis nedidelis. Kaupiasi biogeninė (planktoninė) nuosėdinė medžiaga ir kartu su turbiditais susidaro pilkos spalvos hemipelaginės jūrinės nuosėdos (molio, silicio ir molio, karbonatinės, mišrios karbonatų ir molio). Dabartinėse vandenynų vidurinėse dalyse daugiausia yra pelaginių jūrinių nuosėdų, veikiamų biogeninių procesų. Planktoniniai organizmai kaupia ištirpusias ir pakibusias vandenyje medžiagas, sudaro karbonatinių ir silicinių griaučių liekanų ir fekalinių gniutuliukų (peletų) nuosėdas. Pelaginės jūrinės nuosėdos pradėjo kauptis juros periodo pabaigoje ir kaupiasi iki šiol. Sausumos nuosėdinėse storymėse randama iš šių nuosėdų susidariusių foraminiferų ir kokolitų klinčių, diatomitų ir radioliaritų, pelaginių raudonųjų molių. Karbonatinės jūrinės nuosėdos paplitusios vidutinio gylio vertikalioje zonoje, neviršijančioje tam tikro kritinio gylio. Silicinių nuosėdų pasitaiko padidinto produktyvumo platuminėse juostose (ekvatorinėje ir dviejose vidutinėse). Su pelaginiais molingais ir radioliariniais molingais dumblais susiję geležies mangano konkrecijų (mangano, nikelio, vario, kobalto) rūdų telkiniai. Povandeninių kalnų paviršiuje kaupiasi kobalto turinčios geležies mangano plutelės, vandenynų vidurio kalnų giliavandenių riftų zonose – ekshaliacinės nuosėdinės polimetalinės sulfidinės ir mangano oksidinės rūdos. Žemynų jūrinėse nuosėdose randami stambūs stratiforminiai geležies mangano, urano, vanadžio, vario ir kitų rūdų telkiniai, fosforitų klodai, degieji skalūnai, nafta, dujos. Sekliavandenių, arba epikontinentinių, jūrinių nuosėdų uolienos sudaro platformų nuosėdines dangas, batialinės – orogenines (kalnų) sritis arba platformų raukšlinius pamatus.
643