jūriniai vėžliai

išsiritę jūriniai vėžliukai grįžta į jūrą

žaliasis vėžlys

jriniai vėžlia (Cheloniidae), slaptakaklių vėžlių (Cryptodira) pobūrio roplių šeima. 5 gentys, 6 rūšys. Jūriniai vėžliai paplitę tropinio ir subtropinio klimato jūrose, kartais užklysta ir į vidutinių platumų klimato jūras. Šarvas neaukštas, aptakus; pilvo skydas nesujungtas su nugaros skydu. Galva ir galūnės įtraukiamos po šarvu tik iš dalies. Galūnės virtusios plaukmenimis; priekinės irklo pavidalo, ilgesnės už užpakalines. Minta dumbliais, rečiau medūzomis, moliuskais. Ieškodami maisto ir veisimosi vietų toli migruoja. Patelės kiaušinius deda tamsiomis naktimis smėlingame krante iškastose duobutėse, užpila juos smėliu. Dėtyje būna iki 200 kiaušinių. Išsiritę vėžliukai grįžta į jūrą.

Didžiausias iš jūrinių vėžlių yra žaliasis vėžlys (Chelonia mydas). Kūno ilgis 1–1,2 m, masė 65–300 kilogramų. Nuo žalsvai rudos iki juodos spalvos, dryžuotas. Mažėjant veisimosi plotų nyksta, veisiamas dirbtinėmis priemonėmis. Bisa mažesnė už žaliąjį vėžlį. Logerhedas nuo kitų jūrinių vėžlių skiriasi didesne galva ir tvirtais žandikauliais, nes prisitaikęs misti kietą šarvą turinčiais gyvūnais (krabais, omarais). Ridlėja (Lepidochelys olivacea) yra mažiausia iš jūrinių vėžlių – kūnas 50–75 cm ilgio. Minta vėžiagyviais ir žuvimis.

ridlėja

žaliasis vėžlys

-vėžlys; -žaliasis vėžlys; -ridlėja