jursdika, jurzdika, feodalizmo laikų miesto žemių arba paties miesto dalis, priklausanti ne magistratui, o kuriam nors feodaliniam savininkui, dažniausiai bažnytiniam.
Lietuvoje jurisdikų atsirado 16 amžiuje, galutinai įsigalėjus luominei bajorų žemėvaldai. Jurisdikoms teisinį pagrindą sudarė žemės feodalinės nuosavybės imunitetas. Kas gyveno feodalo žemėje, turėjo tapti jurisdikos savininko valdiniu, nebuvo laikomas miesto piliečiu.
Vilniuje 16–17 a. jurisdikų turėjo didžiojo kunigaikščio pilininkas (vadinamasis horodničius), vyskupas, kapitula, stačiatikių metropolitas, vienuolynai. Jos susidarė, kai 1387 Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila stambiesiems bajorams (pvz., Goštautams; Jogailos privilegija Lietuvos bajorams katalikams) ir Vilniaus vyskupui (Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui) privilegijomis dovanojo sklypų. 16–18 a. didžiausios jurisdikos buvo Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių, Pacų. 1579 atsirado Vilniaus akademijos jurisdika.
Mažesniuose miestuose jurisdikas turėjo klebonai. Plečiantis miestams jurisdikų daugėjo (Vilniuje ir Kaune – didikų ir vienuolynų, Vilniuje ir Gardine – žydų bendruomenių, Trakuose – karaimų bendruomenės).
Jurisdikos skaldė miestus į atskiras ūkines, administracines ir teismines dalis, trukdė jiems plėstis ir klostytis juose kapitalistiniams santykiams. 1791 Abiejų Tautų Respublikos Seimo įstatymas numatė panaikinti jurisdikas, bet jį įvykdyti sutrukdė valstybės padalijimai. Jurisdikos išnyko, kai Lietuvą 1795 užėmė Rusija ir įvedė rusiškus miestų įstatymus.
683