jros krañtas, prie pat jūros esanti siaura sausumos juosta, kurioje daugiausia dėl jūros bangų ir plūsmo srautų poveikio susidaro savitos reljefo formos – paplūdimys, kopagūbris (akumuliaciniame krante) arba skardis (abraziniame krante); plačiąja reikšme – zona, kurią sudaro pakrantės sausumos juosta ir kranto povandeninis šlaitas su jūros bangų ir srovių sukurtomis reljefo formomis (smėlio sėkliais, tarpsėkliais, povandeninėmis terasomis). Nuo povandeninio šlaito jūros krantą riboja kranto linija, kurios vietą lemia kaitus jūros vandens lygis, o iš sausumos pusės jūros krantą riboja klifo atbraila arba į sausumą atgręžta kopagūbrio papėdė. Potvynių ir atoslūgių veiklos srityse prie jūros kranto priskiriama visa tarp aukšto ir žemo vandens lygio linijų esanti periodiškai apsemiama zona. Įjūrinė jūros kranto zonos riba yra ten, kur prie kranto artėjančios bangos pradeda veikti dugną; jos gylis lygus maždaug pusei bangos ilgio arba apie 10 bangos aukščių.
abrazinis jūros krantas
Prie Lietuvos šios zonos riba yra tarp 20 m ir 30 m izobatų. Jūros kranto zona yra vientisa litodinaminė sistema, kurioje vyksta nešmenų apykaita tarp povandeninės dalies ir sausumos juostos.
dalmatiškasis Adrijos jūros krantas
Jūros krantai skirstomi įvairiu požiūriu: pagal reljefo kilmę ir jūros lygio kaitą (F. P. W. von Richthofeno klasifikacija), krantų pakitimo laipsnį veikiant jūriniams procesams (F. P. Shepardas), morfologiją, genezę bei kitimo laipsnį veikiant jūriniams procesams (A. Joninas, P. Kaplinas, V. Medvedevas), genetinę priklausomybę (O. Leontjevas), kranto linijos persistūmimą į jūros ar sausumos pusę (H. Valentinas), bangų sukeltus dinaminius procesus (V. Zenkovičius), jūros vandens lygio pokyčius (D. W. Johnsonas), tektoninį pakrantės stabilumą ar mobilumą (Ch. A. Cottonas). Baltijos jūros krantų dinaminę ir genetinę klasifikaciją sukūrė V. Gudelis.
Pagal svarbiausius geomorfologinius požymius jūros krantai skirstomi į išlygintus ir įlankų suskaidytus (juos formuoja bangos), fjordinius, šcherinius (ledynų veikla), dalmatiškuosius (susidariusius jūrai apsėmus kalnagūbrius grimztant Žemės plutai), sprūdinius (jūros mažai paveiktus kietų uolienų jūros krantus), riasinius (jūrai apsėmus denuduojamą pakrantę ir upių slėnius), deltinius (ties upių žiotimis), lagūninius (prie lagūnų ir limanų). Išskiriami smėliniai, koraliniai, vulkaniniai, termoabraziniai (daugiamečio įšalo sričių), ledyniniai (Antarkties jūrų) jūros krantai.
Lietuvoje
Lietuvai priklauso 90,66 km Baltijos jūros kranto. Jo dabartinė raidą ir būklę lemia Pasaulinio vandenyno lygio kilimas, smarkios audros, smėlio nešmenų išteklių mažėjimas, uostų ir kitų hidrotechnikos objektų statyba bei eksploatacija, didėjantis jūros krantų panaudojimas rekreacijai, kultūrinio kraštovaizdžio kūrimas. Jūros kranto zonos apsaugą ir naudojimą Lietuvoje reglamentuoja Kranto juostos įstatymas. Lietuvos krantus tyrė V. Gudelis, Z. Janukonis, D. Jarmalavičius, V. Kirlys, V. Minkevičius, R. Stauskaitė, R. Žaromskis, G. Žilinskas.
476