jros teršmas, tiesioginis ar netiesioginis kenksmingų ar nuodingų medžiagų išmetimas į jūrą (įskaitant ir upių žiotis). Šios medžiagos gali sukelti pavojų žmogaus sveikatai, pakenkti gyviesiems ištekliams ir jūros ekosistemoms, sutrukdyti teisėtą jūros naudojimą (žvejybą), pabloginti vartojamo vandens kokybę, sumažinti poilsio galimybes. Jūra gali būti teršiama iš sausumos, iš laivų ir atmosferos (pastarasis teršimo šaltinis kartais priskiriamas prie jūros teršimo iš sausumos).
Pagal Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos konvenciją (Lietuva ratifikavo 1997), jūros teršimas iš sausumos reiškia koncentruotą ar išsklaidytą jūros taršą iš visų sausumos taršos šaltinių, pasiekiančių jūrą per vandenį, atmosferą ar tiesiog nuo kranto. Tai apima ir tyčinio kenksmingų ar nuodingų atliekų laidojimo jūros dugno gelmėse, vykdomo iš sausumos tuneliais, vamzdynais ar kitais būdais, taršą. Šioje konvencijoje nustatytos taisyklės, reglamentuojančios nuotekų išleidimą iš laivų. Teisės aktai, nustatantys atsakomybę už jūros teršimą, remiasi principu – moka teršėjas.
Lietuvoje 1992 įsigaliojo 1973 Konvencija dėl priemonių saugoti okeaną nuo teršimo iš laivų. Didžiausias pavojus jūros aplinkai kyla dėl teršimo nafta. Lietuva yra pasirašiusi šias tarptautines konvencijas, kurių tikslas apsaugoti Pasaulinį vandenyną nuo teršimo nafta: 1992 Konvenciją dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą žalą (Lietuvoje įsigaliojo 2001), 1992 Konvenciją dėl tarptautinio taršos nafta padarytos žalos kompensavimo fondo įkūrimo (Lietuvoje įsigaliojo 2001), 1990 Konvenciją dėl parengties, veiksmų ir bendradarbiavimo įvykus taršos nafta incidentams (Lietuvoje įsigaliojo 2002).
Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatymas (1997) įpareigoja fizinius ir juridinius asmenis imtis visų priemonių, padedančių išvengti teršimo, apsaugoti jūros rajoną nuo įvairios veiklos žalingų padarinių ir juos likviduoti, t. p. atkurti užterštas jūros zonas.
777