jūros vanduo

jros vanduõ, jūrose ir vandenynuose (Pasauliniame vandenyne) susitelkęs vanduo; hidrosferos didžiausia dalis. Bendras tūris 1,37 mlrd. km³ (jūros vanduo dengia 71 % Žemės paviršiaus ploto). Būdinga didelė mineralizacija, ištirpusių druskų santykio vienodumas ir lėta cheminės sudėties kaita vykstant Žemės geologinei raidai. Jūros vandenyje ištirpusios medžiagos skirstomos į 5 grupes: svarbiausius jonus – katijonus ir anijonus (lentelė), kuriuos sudaro chloridai (NaCl, MgCl₂, KCl), sulfatai (MgSO₄, CaSO₄, K₂SO₄), kalcio karbonatas (CaCO₃) ir kitos druskos; ištirpusias dujas (deguonis, azotas, anglies dioksidas, vandenilio sulfidas, metanas); biogeninius mineralinius junginius (azoto, fosforo, kalcio, magnio druskos), kurie jūros vandenyje fotosintezės būdu virsta organiniais junginiais; mikroelementus, kurių vandenyje yra mažiau kaip 1 mg/l (auksas, fluoras, nikelis, uranas, varis, cinkas, geležis, manganas, boras ir kita); ištirpusias organines medžiagas ir junginius, kuriuos atplukdo upės arba jie susidaro vandenyne vykstant biologiniams procesams. Jūros vandenyje yra organinių ir mineralinių suspensijų.

Jūros vandens druskingumas matuojamas promilėmis (‰); jis rodo įvairių druskų, ištirpusių 1 kg vandens, kiekį gramais. Vidutinis druskingumas 34,73 ‰; vandenynų ir jūrų įvairiose dalyse skirtingas – nuo 1 ‰ prie upių žiočių iki 39–42 ‰ atviroje jūroje (tropinėse srityse). Jūros vandens tankis priklauso nuo druskingumo, temperatūros ir slėgio. Paviršiuje tankis 1,0275–1,0220 g/cm³. Druskingumui padidėjus 1 ‰, tankis padidėja 0,0008 g/cm³, slėgiui padidėjus 10⁷ Pa (tai maždaug tolygu gylio padidėjimui 1 km), tankis padidėja 0,004 g/cm³, temperatūrai nukritus 1 °C, tankis padidėja nuo 0,02 iki 0,0035 g/cm³. Jūros vandens užšalimo temperatūra priklauso nuo druskingumo. Kai druskingumas 35 ‰, užšalimo temperatūra –1,91 °C, kai 24,7 ‰, užšalimo (ir didžiausio tankio) temperatūra –1,33 °C. Kai druskingumas mažiau kaip 24,7 ‰, jūros vanduo užšąla kaip ir gėlas, kai daugiau kaip 24,7 ‰, tankis didėja iki pat užšalimo. Didėjant tankiui paviršinė vandens masė ima grimzti, prasideda konvekcinis maišymasis, lėtėja užšalimas.

Jūros vandenyje blogai sklinda radijo bangos. Garso bangos sklinda 1445 m/s greičiu; greitis didėja kylant vandens temperatūrai ir didėjant tankiui. Jūros vandens elektros laidumas didėja didėjant druskingumui. Šviesos laidumas priklauso nuo suspensijų. Netoli krantų apšviestosios zonos storis iki keliasdešimt metrų, o vandenynų ir jūrų viduryje (kur vandens skaidrumas apie 60 m) – tarp 100 ir 200 metrų. Jūros vanduo geriau sugeria ilgabangius (raudonuosius) ir labiau išsklaido trumpabangius (mėlynuosius) Saulės spindulius; dėl to atviros jūros vandens spalva atrodo mėlyna. Priekrantės vandenyje pakibusios stambios drumzlių dalelės daugiau išsklaido žaliųjų ir geltonųjų Saulės spindulių, vanduo atrodo žalias arba rusvai pilkas.

476