jrų bañgos, jūrų ir vandenynų vandens sluoksnio svyravimai, kurie atsiranda dėl vandens dalelių svyruojamųjų judesių apie tam tikrą pusiausvyros padėtį. Jas sukelia vėjas (susidaro vėjinės jūrų bangos), Mėnulio ir Saulės gravitacijos jėgos (kyla potvyniai ir atoslūgiai), atmosferos slėgio pokyčiai (seišos), povandeniniai žemės drebėjimai (cunamis), plaukiantys laivai.
Pagal padėtį vandenyje jūrų bangos gali būti paviršinės ir giluminės (vidinės), kurios susidaro skirtingo tankio vandens sluoksnių sąlyčio zonoje. Pagal bangos ilgio santykį su jūros gyliu būna ilgos (gilioje jūroje) ir trumpos, pagal bangos formą – taisyklingos ir deformuotos, pagal bangas formuojančių jėgų pobūdį – gravitacinės (priklauso nuo sunkio jėgos ir trinties) ir kapiliarinės (bangovagės, arba raibuliai, priklauso nuo paviršiaus įtampos jėgos ir trinties). Svarbiausi jūrų bangas apibūdinantys elementai: bangos ketera (aukščiausia dalis su viršūne), klonis (žemiausia dalis), aukštis (vertikalus atstumas tarp keteros ir klonio), ilgis (atstumas tarp viena paskui kitą sklindančių bangų keterų arba klonių), periodas (laikas, per kurį jūros banga nusklinda atstumą, lygų bangos ilgiui), sklidimo greitis (atstumas, kurį jūros banga nusklinda per laiko vienetą), statumas (bangos aukščio ir ilgio santykis).
jūros banga
Dažniausiai jūrų bangos būna vėjinės, susidarančios dėl oro srauto slėgio ir trinties į vandens paviršių. Pagal išorinę bangų formą bangavimas būna taisyklingas, arba dvimatis, kai vandens paviršiuje susidaro vienodos formos ir panašaus dydžio bangos, kurios sklinda viena kryptimi; netaisyklingas, arba trimatis, kai bangos juda netaisyklingai, jų keteros ir papėdės susiskaidžiusios į kauburius bei įdubimus.
jūros bangos per audrą
Bangavimas prasideda nuo mažų dvimačių bangų, vėjui stiprėjant bangos tampa trimatės. Per audrą vėjinių jūrų bangų aukštis vandenynuose būna iki 14–18 m, ilgis iki 400 metrų. Aukščiausia banga – 34 m aukščio išmatuota 1933 Ramiajame vandenyne. Baltijos jūroje dažniausios 2–3 m aukščio bangos, per audras – 6–8 m; didžiausia Baltijos jūroje išmatuota banga 9 m aukščio (prie Lietuvos krantų – 6,7 m), apie 130 m ilgio. Artėdama prie kranto jūros banga statėja, o jos ketera paveja bei ima lenkti prieš ją sklindančios bangos klonį ir sugožta. Gylis, kuriame banga sugožta, vadinamas kritiniu; jis lygus 1,3 bangos aukščio. Bangos aukštis iki jai sugožtant padidėja 1,2–1,3 karto. Sugožusi banga gali sudaryti naują, mažesnę, bangą, kurios sugožimo (kritinis) gylis bus jau arčiau kranto. Kol banga pagaliau sudūžta, užliedama paplūdimį plūsmo srautu, susidaro keli gožos frontai – guožos. Jei krantas status, susidaro bangų mūša, vyksta kranto abrazija. Lėkštame krante jūrų bangos klosto nešmenis (akumuliacija).
Jūros banguotumas vertinamas 10 balų skale (nuo 0 iki 9 balų) pagal bendrą jūros paviršiaus būklę: bangų aukštį, jų keterų pobūdį, putų juostas ir kita. Jūrų bangų parametrai matuojami įvariomis gairėmis, optiniais ir elektroniniais bangomačiais, atviroje jūroje atliekama stereofotografija. Jūros paviršiaus būklė ir jūrų bangų parametrai fiksuojami iš palydovų, apskaičiuojami kompiuteriais.
-banga; -bangos; -bangavimas
476