jrų geològija, okeanologijos ir geologijos šaka, tirianti vandenynų, jūrų dugno nuosėdų ir reljefo formavimąsi, vandenyninės Žemės plutos uolienų sudėtį, tektoninę sandarą, kilmę, geodinamiką, geologinę istoriją, vulkanizmą, seismingumą, naudingąsias iškasenas, vandenynų ir žemynų pereinamąsias zonas. Jūrų geologijos svarbiausios šakos: jūrų tektonika (tiria Žemės plutos judesius, deformacijas) ir dinaminė geologija (tiria giluminius geologinius procesus), jūrų stratigrafija (tiria nuosėdų susiklostymo seką, jų santykinį amžių) ir istorinė geologija (tiria geologinę raidą), jūrų sedimentologija (tiria jūrų nuosėdas), jūrų dugno geomorfologija (tiria dugno reljefą), jūrų geochemija (tiria cheminius procesus), jūrų geofizika (tiria vandenynų dugno fizikines savybes ir fizinius procesus), jūrų metalogenija (tiria rūdų susidarymą), jūrų naftos geologija (tiria naftos ir dujų telkinių susidarymą), jūrų ekonominė geologija (tiria naudingųjų iškasenų panaudojimą); su jūrų geologija susijusi jūrų krantotyra (krantų dinamika, sandara ir morfologija). Jūrų geologija naudojasi specialiais mokslinių tyrimų laivais ir remiasi nuotoliniais (echolotavimas, seisminė žvalgyba, seisminiai akustiniai, gravimetriniai, magnetometriniai matavimai, povandeninis fotografavimas; sekliose jūrose – kosminis fotografavimas) ir tiesioginiais (dugno nuosėdų ėmimas, valdomi povandeniniai aparatai, giliavandenis gręžimas) metodais.
Istorija
Jūrų geologijos pradžia siejama su J. Huttono veikalu Žemės teorija (Theory of the Earth 1785). Didžiosios Britanijos laivo Challenger okeanologinė ekspedicija (1872–76) buvo pirmoji nuosekliai tyrusi vandenyno dugno nuosėdas. 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje jūrų geologijos tyrimus atliko okeanologinės ekspedicijos su mokslinių tyrimų laivais Vega (1878–79, Švedija), Albatros (1888–1905, Jungtinės Amerikos Valstijos), Fram (1893–96, Norvegija), Valdivia (1898–99, Vokietija) ir Hauss (1901–03, Vokietija); korvetė Vitiaz (19 a. antra pusė, Rusija) tyrė vandenynų dugno reljefą ir nuosėdas. Jūrų geologijos plėtotę paspartino 1912 A. L. Wegenerio paskelbta žemynų judėjimo (mobilizmo) hipotezė. Jūrų geologija kaip savarankiška mokslo šaka susikūrė 20 a. pirmoje pusėje, tyrimams pradėjus naudoti specialius laivus, patobulinus jūrinius akustinius (echolotavimo), seisminius ir kitus geofizinės žvalgybos metodus. Buvo atrasti povandeniniai kanjonai, kalnagūbriai, didžiausia vandenyno gelmė (Marianų lovys), ištirta globalinė vandenynų gūbrių ir transforminių lūžių sistema, sudaryti pirmieji jūrų ir viso Pasaulinio vandenyno batimetriniai, dugno reljefo ir dugno nuosėdų žemėlapiai. Vandenyno sedimentacijos teoriją ištobulino L. Zenkevičius, N. Strachovas, P. Bezrukovas, A. Lisycinas, J. Jemeljanovas (Rusija), E. Trimonis (Lietuva), M. Ewingas, B. Heizenas, F. Shepardas (Jungtinės Amerikos Valstijos); vandenyninės plutos tektonines schemas sudarė V. Chainas, J. Puščiarovskis, G. Udincevas (Rusija), geocheminius procesus tyrė A. Vinogradovas (Rusija), G. Areniusas, E. Goldbergas, K. Turekianas (Jungtinės Amerikos Valstijos), E. Degensas (Vokietija). 20 a. antroje pusėje nustatyta spredingo ir subdukcijos reiškiniai vandenynų dugne, kad vandenynai yra jauni, suformuluota naujoji globalinė plokščių tektonikos teorija (Jungtinės Amerikos Valstijos – H. Hessas, R. Dietzas, J. Morganas, B. Iseksas, Prancūzija – X. Le Pichonas ir kiti). Jungtinės Amerikos Valstijos iš laivų Glomar Challenger (nuo 1968) ir JOIDES Resolution (nuo 1985) pradėjo giliavandenį vandenynų dugno gręžimą (nuo 2004 prisidėjo Japonijos laivas Chikyu); iki 2005 išgręžta daugiau kaip 1600 gręžinių. Nuo 20 a. vidurio ištobulėjo jūrų ir vandenynų naudingųjų iškasenų (naftos, dujų, akmens anglių, geležies‑mangano konkrecijų, rūdų sąnašynų, gintaro, akmens druskos, sieros), nuo 1990 – ir dujų hidratų žvalgymo ir gavybos technologijos. 2000 visi geologinių ir geofizinių tyrimų duomenys, grindžiami litosferos plokščių tektonikos teorija, apibendrinti Pasaulinio vandenyno, jūrų ir žemynų geologiniuose žemėlapiuose. Svarbesni jūrų geologijos tarptautiniai žurnalai: Marine Geology, Marine Chemistry, Geo‑Marine Letters, Sedimentology, Journal of Coastal Research, Journal of Physical Oceanography, Continental Shelf Research.
Lietuvoje jūrų geologijos tyrimai pradėti 20 a. viduryje. 1950–54 buvo tiriama Kuršių marių dugno geologinė sandara ir raida, holoceno stratigrafija ir paleogeografija, sudaryti geologiniai žemėlapiai. 1953 pradėta Lietuvos pajūrio kranto zonos litodinamikos ir morfologijos, 1958 – Baltijos jūros pietryčių dugno geologiniai ir geomorfologiniai, 1965 – kvartero nuogulų, sunkiųjų mineralų sąnašynų, palinologijos ir paleogeografijos, 1970 – jūros biogeochemijos, nuosėdų suspensijų tyrimai; dar tirta nuosėdų antropogeninis užterštumas, dabartinės sedimentacijos procesai. 1981 pradėta gilioji seisminė žvalgyba ir gręžimas naftos paieškoms Baltijos jūros pietinėje dalyje (SSRS–Lenkijos–Vokietijos susivienijimas Petrobaltic), iki 1990 rastose perspektyviose struktūrose išgręžta apie 30 gręžinių. 2004 pradėta naftos gavyba D6 telkinyje (Rusijos vandenyse, prie sienos su Lietuva); galimai naftingų struktūrų rasta ir Lietuvos vandenyse. 1975 pradėtas Centrinės Baltijos jūros dugno paviršinių nuosėdų vidutinio mastelio (1:200 000) geologinis kartografavimas (P. Timofejevas, Latvija, J. Šimėnas, Lietuva); aptikta žvyro, smėlio telkinių. 1993–2000 atliktas Lietuvos jūros teritorinių vandenų sekliosios zonos stambaus mastelio (1:50 000) geologinis kartografavimas (L. Ž. Gelumbauskaitė, A. Grigelis, M. Repečka, P. Šimkevičius ir kiti). Nuo 1974 jūrinėse ekspedicijose atlikta daug Baltijos jūros geologinių ir geofizinių (seismoakustinių) tyrimų (laivais kartu su SSRS mokslų akademijos Okeanologijos institutu, Vokietijos Rostocko universiteto Baltijos jūros tyrimų institutu, Lenkijos Gdansko jūriniu institutu, Vokietijos Kylio Nautik‑Nord kompanija ir kitos). 1989 išleisti Baltijos jūros geologiniai prekvartero, kvartero ir geomorfologinis žemėlapiai (1:500 000). Nuo 1994 dalyvaujama Europos Sąjungos tarptautiniuose projektuose (GOBEX, INCO-COPERNICUS, BASYS, EUROSEISMIC). 1998 išleisti Centrinės Baltijos jūros dugno reljefo (batimetrinis) ir dab.artinių dugno nuosėdų žemėlapiai (1:500 000); GEOBALT projektas. Nuo 2000 tiriama požeminio vandens iškrova jūros dugne, paleozojaus periodų paleohidrogeologija. Svarbiausius jūrų geologijos tyrimus atliko Geologijos ir geografijos institutas (1950–63; E. Červinskas, V. Gudelis, M. Kabailienė, V. Kirlys, R. Kunskas), Geologijos institutas (1964–2002; L. Ž. Gelumbauskaitė, A. Grigelis, O. Kondratienė, A. Linčius, M. Repečka, A. Uginčius), Zoologijos ir parazitologijos instituto Geografijos skyrius (1963–90 ir iki 2002 Geografijos institutas; A. Gaigalas, V. Gudelis, S. Gulbinskas, K. Jokšas, V. Kirlys, V. Klimavičienė, L. Lukoševičius, V. Minkevičius, O. Pustelnikovas, N. Savukynienė, E. Trimonis), nuo 2003 tyrimus tęsia sujungto Geologijos ir geografijos instututo Jūrinių tyrimų skyrius (nuo 2010 Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instututas) (A. Galkus, L. Ž. Gelumbauskaitė, S. Gulbinskas, K. Jokšas, G. Žilinskas), kai kuriuos tyrimus atlieka Vilniaus universitetas (V. Juodkazis, M. Kabailienė, R. Mokrikas, R. Žaromskis), Vilniaus pedagoginis universitetas (nuo 2011 Lietuvos edukologijos universitetas) (O. Pustelnikovas). Baltijos jūros Lietuvos krantų geologinį atlasą 2004 sudarė Lietuvos geologijos tarnyba (A. Bitinas ir kiti). Nuo 1963 leidžiamas tarptautinis metraštis Baltica (iki 2005 išleista 18 tomų). 2004 prie Lietuvos mokslų akademijos įkurta Krantotyros komisija.
2139
2300