jrų kãras, susisteminti ir tarptautinėmis sutartimis bei konvencijomis įtvirtinti jūrų karą reglamentuojantys jūrų teisės principai ir normos. Šių laikų jūrų karo teisė pradėjo kurtis 18 a. pabaigoje per Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karą, kai pirmoji ginkluoto neutraliteto sąjunga (Rusija, Danija, Švedija, Olandija) paskelbė nekariaujančių valstybių laivybos apsaugos, laivų ir prekių užgrobimo (prizų) teisės, blokados principus. 1856 Paryžiaus deklaracija uždraudė kaperių veiklą. 1907 Hagos konvencijos ir 1909 Londono konferencijos deklaracija suvienodino jūrų karo paskelbimo, jūrų karo veiksmų teatro, kariaujančių ir nekariaujančių šalių statuso, minų naudojimo, prekybos laivų ginklavimo, neginamų uostų bombardavimo, kariaujančių pusių laivų įplaukimo ir buvimo juose bei kitas taisykles. Po I pasaulinio karo nesėkmingai bandyta riboti karo laivynų ginkluotę. 1936 Londono protokolu uždraustas neribotas povandeninis karas ir reglamentuoti povandeninių laivų veiksmai prieš prekybinius laivus, bet per II pasaulinį karą kariaujančios valstybės protokolo reikalavimų nesilaikė.
Pagal 21 a. pradžios galiojančias tarptautines sutartis ir konvencijas jūrų karo veiksmai leidžiami tik atviroje arba kariaujančių valstybių teritorinėje jūroje, vidaus vandenyse ir oro erdvėje virš jų. Draudžiama paversti karo teatru tarptautinius sąsiaurius ir kanalus, demilitarizuotas zonas, neutralių valstybių vandenis. Neutralios valstybės privalo palaikyti savo statusą atitinkamomis priemonėmis, prireikus ir ginkluota jėga. Jūrų karo normos leidžia naudoti karines gudrybes (maskuotę, dezinformaciją, svetimą vėliavą), bet klasta (pradėti mūšį nepakėlus savo vėliavos, rodyti melagingus pasidavimo ženklus), t. p. žudyti parlamentarus, medicininį personalą, dvasininkus, karo belaisvius laikoma šiurkščiu jūrų karo normų ir papročių pažeidimu. 1949 Ženevos konvencija dėl sužeistųjų ir jūros katastrofų aukų gina laivų ligoninių neliečiamybę ir reikalauja teikti pagalbą visiems, išgyvenusiems katastrofą jūroje, t. p. ir priklausantiems priešo ginkluotosioms pajėgoms. 1971 tarptautine sutartimi uždraustas masinio naikinimo ginklo dislokavimas jūros dugne už teritorinės jūros ribų (12 jūrmylių). 21 a. pradžioje įvesti jūrų blokadą ir karines zonas jūroje leidžiama pagal Jungtinių Tautų sankcijas ir tai dažnai naudojama per antiteroristines operacijas.
Lietuva kartu su Estija, Latvija ir Skandinavijos šalimis 1938 deklaravo bendras neutraliteto taisykles – teisę statyti minų užtvaras savo vandenyse, karo metu savigynai ginkluoti prekybinius laivus. 21 a. Lietuvos Respublika pripažįsta bendrus Europos Sąjungos ir NATO taikomus tarptautinės jūrų karo teisės principus ir normas.
2316