jrų karýba, karinių jūrų pajėgų (KJP) kūrimo, parengimo ir panaudojimo teorija bei praktika. Jūrų karybos teorija tiria ginkluotos kovos jūroje priklausomybę nuo karinio konflikto politinių tikslų, karo veiksmų teatro geopolitinių sąlygų, tarptautinės jūrų teisės normų, ginkluotės ir technikos lygio. Jūrų karyba rengia KJP kovos veiksmams jūroje ir šiuos veiksmus vykdo įgyvendindama nacionalinio ar sąjungininkų saugumo poreikius. KJP kuriamos pagal jūrų strategijos koncepcijas ir doktrinas, išdėstytas karinio planavimo dokumentuose, t. p. atsižvelgiama į artimiausių dešimtmečių laivų statybos ir ginkluotės plėtros tendencijas.
Jūrų karybos pagrindiniai uždaviniai: branduolinio užpuolimo atgrasinimas, tiesioginis jūrinės galios poveikis įvykiams sausumoje, jūros kontrolė, savo pakrančių gynyba, parama diplomatijai, suvereniteto įtvirtinimas ir išlaikymas valstybės jurisdikcijos zonose, humanitarinės pagalbos teikimas. Uždavinių nuolat daugėja. KJP pagal valstybės jūrinį pajėgumą ir geopolitinius poreikius savarankiškai ar koalicijoje su kitų šalių KJP vykdo visus arba tik kai kuriuos uždavinius. Jūrų karyba apima strateginį, operatyvinį ir taktinį lygmenį.
Strateginis jūrų karo tikslas – užvaldyti jūrą, t. y. nevaržomai ja naudotis ir neleisti to daryti priešininkui. Nuo antikos laikų iki 20 a. pradžios to buvo siekiama sunaikinant priešo laivyną generaliniame mūšyje. Šiam tikslui buvo pritaikyta laivyno skaidymas į eskadras, linijinė taktika, laivai ir ginkluotė. 20 a. karai parodė, kad visiškai užvaldyti jūrą įmanoma tik galutinai nugalėjus priešą. Silpnesnės KJP, vengdamos generalinio mūšio, vien tik savo buvimu gali sėkmingai varžyti priešo iniciatyvą, priversti atsisakyti veiksmų svarbiausiuose rajonuose, nutraukti jūrų komunikacijas dėl minų, povandeninių laivų ir aviacijos grėsmės.
Pagrindine KJP veiksmų forma tapo savarankiškos ir bendros su kitomis ginkluotųjų pajėgų rūšimis operacijos, kuriomis ir siekiama strateginių tikslų. Operacijų sėkmės sąlyga – manevringumas ir jūros kontrolė, t. y. laikinas vyravimas operacijos rajone, remiantis pranašumu jūroje ir oro erdvėje. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje planuojant jungtines operacijas sėkmės sąlyga laikomas vyravimas kovos erdvėje, kuri apima jūros paviršių, jos gelmes, orą, sausumą ir kosmosą. Pvz., NATO remiasi keturiais operacijų jūroje principais: iniciatyva, priešo veiksmų laisvės suvaržymu, ešelonuota gynyba, nuolatiniu pajėgų buvimu svarbiuose rajonuose. Išskiriamos trys operacijų grupės – iš jūros, jūroje, nekarinės. Per operacijas iš jūros KJP daro įtaką sausumos karo veiksmams. Prie šių operacijų priskiriama povandeninių laivų su branduolinėmis raketomis patruliavimas, sausumos objektų naikinimas laivų raketomis ir aviacija, sausumos pajėgų gynyba nuo antpuolio iš jūros, karo veiksmų teatro priešraketinė gynyba, ekspedicinių pajėgų ilgalaikė dislokacija laivuose ir jūrų desantai, informacinio karo operacijos. Operacijoms jūroje priskiriamos jūros kontrolės operacijos: kova su priešo laivais, siekis išlaikyti uždarų karo zonų režimą, blokadą, nutraukti komunikacijas, apsaugoti savo laivus. Nekarinėmis vadinamos taikos palaikymo, antiteroristinės, policinės, humanitarinės operacijos. Netikėtiems uždaviniams spręsti taikos metu skirti NATO greitojo reagavimo nuolatiniai daugianacionaliniai eskortinių ir priešmininių laivų junginiai.
Jūrų karybos taktika nagrinėja laivų ir orlaivių bei jų taktinių grupių kovos veiksmus: priešo paiešką, kovinį manevravimą, ginkluotės naudojimą. Kovos veiksmus reglamentuoja jūrų karybos taktikos dokumentai – kovos statutai ir instrukcijos.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje jūrų karyba skiria karinių pajėgų valdymo per jūrų mūšį pagrindines sudedamąsias dalis: vadovavimą, kontrolę, kompiuterizuotą ryšio ir informacinę sistemą, žvalgybą ir stebėjimą, taikinių nustatymą. Informacinių technologijų, didelio nuotolio ir ypatingo tikslumo ginkluotės plėtra lėmė spartų naujų jūros karybos taktikos metodų kūrimąsi, pvz., sukurtas bendras valdymo ir informacinės sistemos kompiuterių tinklas supaprastino valdymą ir akivaizdžiai padidino pavienių taktinių vienetų kovinį efektyvumą. Padidėjo kompiuterizuotų treniruoklių reikšmė profesiniam karo jūrininkų rengimui, bet labiausiai jūrinius karo laivų įgulų įgūdžius, kaip ir senovėje, ugdo tolimi plaukiojimai, pratybos ir manevrai jūroje.
ISTORIJA. Pagrindinė senovės ir vidurinių amžių irklinių bei burinių laivynų užduotis buvo saugiai nugabenti karius jūra į karo veiksmų teatrą. Laivynai kaudavosi arti kranto – įlankose, sąsiauriuose. 4 a. Vegecijaus traktate Karo reikalų santrauka (Epitoma rei militaris) aprašyti jūrų mūšio metodai nedaug skyrėsi nuo sausumos kautynių. Sėkmę lėmė sutelkta rikiuotė, priešo išsklaidymas, tarano smūgiai ir abordažas.
15–16 a. jūrų karyba pradėjo sparčiau plėtotis – tada pagrindiniu kovos laivu tapo burlaivis, ginkluotas artilerija. Mūšis įgavo artilerijos dvikovos pobūdį, teko kurti naują taktiką, derinančią manevrą ir ugnį. 17–18 a. burlaivių eskadros padėjo sukurti didžiųjų Europos valstybių kolonijines imperijas. Siekdama sunaikinti priešo laivyną, jūrų karyba orientavosi į generalinį mūšį ir jį atitinkančią linijinę taktiką. Vienas žymiausių burlaivių laikotarpio mūšių – Trafalgaro mūšis (1805). 19 a. bures pakeitė vidaus degimo varikliai. Per šarvų ir artilerijos galios didinimo varžybas buvo sukurtos drednoutų (dideli šarvuoti karo laivai) eskadros.
20 a. antroje pusėje pagrindine KJP jėga tapo lėktuvnešiai, aviacija, povandeniniai laivai ir raketinis ginklas, o operacijų teorija – svarbiausia jūrų karybos sritimi. Išplėtota tam tikrų jūrų ginklo rūšių taktika. Iškelta ir imta įgyvendinti subalansuoto, atliekančio įvairias funkcijas, laivyno idėja. Branduolinis ir raketinis ginklas akivaizdžiai padidino KJP galimybes daryti tiesioginę įtaką sausumos karo veiksmams. 21 a. pradžioje KJP dažnai vykdė bendras su kitomis ginkluotųjų pajėgų rūšimis operacijas.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (ir Abiejų Tautų Respublika) 16 a. įsitraukė į kovą dėl vyravimo Baltijos jūroje. Valdovas Žygimantas Augustas 1568 įsteigė vieną pirmųjų Europoje admiralitetų – Jūrų komisiją, 1571 (metais anksčiau už Švediją) paskelbė pirmąjį laivų tarnybos statutą, kovai (per Livonijos karą 1558–83) su Rusijos prekybiniu laivynu naudojo Prūsijos ir Kuršo kaperių flotilę. 1575 istorikas ir geografas S. Sarnickis parašė ir pateikė Steponui Batorui rankraštį Etmono knygos (Księgi hetmanskie), jame jūrų karybai buvo skirta 11 skyrių. Zigmanto Vazos (valdė 1587–1632) laikais J. K. Chodkevičiaus vadovaujama apginkluotų prekybinių laivų flotilė nugalėjo švedų eskadrą Rygos įlankoje ties Salacgrīva. 18 a. antroje pusėje, Edukacinės komisijos laikotarpiu, Vilniaus vaivada K. Radvila savo lėšomis Varšuvos kadetų korpuso pavyzdžiu Nesvyžiuje buvo įsteigęs Jūrininkų mokyklą, kurioje jūrų karybą dėstė Skandinavijos šalių karininkai.
1918–40 Lietuvoje nebuvo jūros karininkų rengimo sistemos. Pavienių profesionalų – T. Daukanto, V. Kuizino, P. Labanausko – pakankamai išsamūs teoriniai veikalai ir praktiniai siūlymai dėl karo laivyno sudėties, apginklavimo ir kūrimo 1932–40 reikiamo vyriausybės ir karinės vadovybės dėmesio nesulaukė.
Atkūrus nepriklausomybę 1991 Klaipėdoje visuomeniniais pagrindais iš buvusių SSRS karo laivyno karininkų buvo sudaryta Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus vadovaujama Ekspertų taryba karo laivyno koncepcijos metmenims rengti. Per 1991–92 vykusią diskusiją nutarta kurti karo laivyną – savarankišką reguliarių karinių pajėgų rūšį.
2316