jrų srõvės, jūrose ir vandenynuose kylantys vandens dalelių slenkamieji judesiai, dėl kurių vandens masės pernešamos tam tikromis trajektorijomis; Pasaulinio vandenyno cirkuliacinių sistemų dalis. Sroves galima nusakyti vektoriais, kurie parodo vandens masės judėjimo greitį ir kryptį tam tikru momentu. Jūrų srovių greitis matuojamas m/s arba mazgais (0,5144 m/s). Svarbiausi sroves sukeliantys veiksniai: išoriniai – vėjas, atmosferos slėgio pokyčiai, upių nuotėkis, krituliai, garavimas, potvynius ir atoslūgius sukeliančios jėgos, vidiniai – skirtingo tankio vandens masių sukelti slėgio horizontalaus pasiskirstymo ypatumai. Jūrų srovių tekėjimo krypčiai didelį poveikį turi Žemės sukimosi kreipiamoji jėga (Corioliso jėga), kuri kreipia sroves Šiaurės pusrutulyje į dešinę, Pietų pusrutulyje – į kairę. Jūrų srovių režimui t. p. svarbios trinties bei išcentrinės jėgos. Jūrų srovių susidarymą dažniausiai lemia daug priežasčių.
Jūrų srovės skirstomos pagal daugelį požymių. Pagal kilmę skirstomos į gradientines, vėjo ir potvynių bei atoslūgių sukeltas sroves. Gradientinės jūrų srovės apima barogradientines, tankio, nuotėkio, kompensacines sroves. Jas sukelia horizontalus tankio gradientas, susidarantis dėl skirtingos temperatūros ir skirtingo druskingumo vandens masių sąlyčio. Toks gradientas būna tiek vandens paviršiuje, tiek bet kuriame vandens sluoksnyje. Gradientinių srovių yra visame Pasauliniame vandenyne.
paviršinė tankio srovė Gibraltaro sąsiauryje (ties Ceuta)
Tankio srovės ypač ryškios sąsiauriuose, jungiančiuose skirtingų vandens masių baseinus; pvz., Gibraltaro sąsiauryje paviršiniu sluoksniu į Viduržemio jūrą plūsta Atlanto vandenyno vanduo, o priedugniniu, iš Viduržemio jūros į vandenyną, – druskingesnis (tankesnis) šios jūros vanduo. Tankio srovių būna Bosforo, Dardanelų, Danijos sąsiauriuose, dažnos ir Klaipėdos sąsiauryje. Nuotėkio gradientas susidaro dėl skirtingo vandens lygio gretimose akvatorijose. Nuotėkio srovių yra prie didžiųjų upių (Amazonės, Kongo, Jenisiejaus) žiočių, ties Azijos pietrytiniais krantais (pakilus vandens lygiui dėl musoninių liūčių) ir kitur. Golfo srovės sistema priskiriama prie nuotėkio srovių (ji prasideda Meksikos įlankoje, į kurią suplūsta gretimų akvatorijų vandenys, ir išsiveržia galingu srautu – Floridos srove – per Floridos sąsiaurį), prie tankio ir prie vėjo bei dreifinių srovių.
Prie kompensacinių srovių priskiriamos visos priešsrovės, susidarančios po didžiosiomis srovėmis; pusiaujo zonoje, 30–300 m gylyje, virš temperatūros šuolio sluoksnio teka iš vakarų į rytus Cromwellio (Ramiajame vandenyne), Lomonosovo (Atlanto vandenyne), Tarejevo (Indijos vandenyne) srovės.
Vėjo sukeltos jūrų srovės susidaro dėl vandens paviršiaus ir judančios oro masės trinties. Jos būna dreifinės, sukeltos tiesioginės paviršinio vandens dalelių pernašos, ir tiesiog vėjinės, sukeltos laikinų ar besikeičiančios krypties vėjų trinties. Dreifines sroves sukelia pastovūs vėjai (pasatai), sezoniniai (musonai) arba vyraujantys vėjai (pvz., vakarų vėjai vidutinių platumų juostoje, rytų vėjai poliarinėse juostose). Baltijos jūros srovės yra cikloninės (jūros vidurinėje dalyje ir įlankose teka prieš laikrodžio rodyklę); jų greitis 3–4 cm/s, veikiant keliems veiksniams, greitis gali padidėti iki 150 cm/s, per audrą – dar daugiau.
Potvynių ir atoslūgių srovės susidaro jūros kranto zonoje ir sąsiauriuose. Vienos jų keičia savo kryptį kartu su potvynio bangos kryptimi, kitos kryptį keičia tolydžio visais 360 laipsniais. Potvynių ir atoslūgių srovių greitis prie krantų iki 1,90–2,50 m/s, siauruose sąsiauriuose iki daugiau kaip 5,50 m /s . Tolstant nuo krantų greitis mažėja.
Jūrų srovės būna: šiltosios (jų vandens temperatūra aukštesnė nei jas supančio vandens temperatūra) ir šaltosios (žemesnės nei supančio vandens temperatūros); nuolatinės, periodinės, besikeičiančios ir laikinos; tiesiaeigės, meandruojančios, cikloninės ir anticikloninės; paviršinės, giluminės ir priedugninės. Svarbiausios paviršinės jūrų srovės pavaizduotos schemoje.
Jūrų srovės perskirsto didžiulę vandens masę platuminių zonų ribose ir pagal dienovidinius, keičia vandens masių deguonies ir druskingumo zoninius ypatumus, dideliais atstumais perneša terigenines ir biologines medžiagas, žuvų ikrus, lervutes, mailių. Daro didelį poveikį biologiniams procesams, jūrų augalijai ir gyvūnijai. Plukdo ledus ir ledkalnius. Šiltosios ir šaltosios jūrų srovės turi didelę įtaką gretimų žemynų klimatui (pvz., Golfo srovės sistemos įtaka Europai, Labradoro srovės – Šiaurės Amerikai, Peru srovės – Pietų Amerikai, Kuro Šio srovės – Japonijai). Į jūrų srovių greitį atsižvelgiama laivyboje. Jūrų srovės tiriamos ir matuojamos iš laivų, stebimos ir fotografuojamos iš lėktuvų, erdvėlaivių, palydovų. Taikomas matematinis modeliavimas.
Svarbiausios paviršinės jūrų srovės. Arkties vandenyne: 1 – Norvegijos, 2 – Nordkapo, 3 – Rytų Grenlandijos, 4 – Vakarų Arkties, 5 – Ramiojo vandenyno; Atlanto vandenyne: 3 – Falklando, 4 – Pietų Atlanto, 5 – Adatos Kyšulio, 6 – Brazilijos, 7 – Benguelos, 8 – Pietų pasatinė, 9 – Angolos, 10 – Gvianos, 11 – Ekvatorinė priešsrovė, 12 – Gvinėjos, 13 – Žaliojo Kyšulio, 14 – Antilų, 15 – Šiaurės pasatinė, 16 – Kanarų, 17 – Golfo, 18 – Šiaurės Atlanto, 19 – Labradoro, 20 – Irmingerio, 21 – Baffino, 22 – Vakarų Grenlandijos; Indijos vandenyne: 3 – Pietų Indijos vandenyno, 4 – Madagaskaro, 5 – Vakarų Australijos, 6 – Pietų pasatinė, 7 – Somalio, 8 – Ekvatorinė priešsrovė, 9 – Vakarų Arabijos, 10 – Rytų Arabijos, 11 – Vakarų Bengalijos, 12 – Rytų Bengalijos; Ramiajame vandenyne: 3 – Vakarų Naujosios Zelandijos, 4 – Rytų Naujosios Zelandijos, 5 – Rytų Australijos, 6 – Pietų Ramiojo vandenyno, 7 – Peru, 8 – Pietų pasatinė, 9 – Peru–Čilės, 10 – Ekvatorinė priešsrovė, 11 – Mindanao, 12 – Šiaurės pasatinė, 13 – Meksikos, 14 – Kalifornijos, 15 – Kuro Šio, 16 – Šiaurės Ramiojo vandenyno, 17 – Oja Šio, 18 – Aleutų, 19 – Aliaskos, 20 – Vakarų Beringo jūros; Pietų vandenyne: 1 – Antarktidos priekrantinė, 2 – Vakarų Vėjų (Antarktinė cirkumpoliarinė), 2a – Pietinė cirkumpoliarinės srovės šaka
Tyrimų istorija
Jūrų srovių moksliniams tyrimams buvo svarbūs skaičiavimais grindžiami teoriniai metodai; 18 a. pabaigoje J. L. Lagrange’as (Prancūzija) ir L. Euleris matematiškai pagrindė jėgų, verčiančių vandens masę judėti, buvimą. 20 a. pradžioje V. W. Ekmanas sukūrė dreifinių jūrų srovių teoriją; matematiškai atskleidė dreifinių srovių atsiradimą veikiant trinties ir Corioliso jėgoms, įrodė priešsrovių buvimą (leidžiantis nuo paviršiaus gilyn greitis mažėja, o vandens dalelių judėjimas krypsta vis labiau, kol tam tikrame gylyje, kurį pavadino trinties gyliu, judėjimo kryptis tampa priešinga negu buvo paviršiuje). 20 amžiuje sroves tyrė H. U. Sverdrupas, H. M. Stommelis, G. W. Morganas (Jungtinės Amerikos Valstijos), V. Štokmanas (SSRS), Lietuvoje – A. P. Mažeika, J. Dubra, I. Vyšniauskas.
476