jrų téisė, teisės normų, reguliuojančių santykius, atsirandančius dėl Pasaulinio vandenyno naudojimo, visuma. Sudaro tarptautinė jūrų teisė ir nacionalinė jūrų teisė. Tarptautinė jūrų teisė yra viešosios tarptautinės teisės šaka, kurios normos reglamentuoja santykius, atsirandančius dėl atskirų jūros erdvių statuso bei režimo, ir santykius, atsirandančius naudojant Pasaulinį vandenyną. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis jūrų teisę, yra 1982 Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija (Lietuvoje įsigaliojo 2003). Pagal šią konvenciją jūrų teisėje yra įtvirtintos šios jūrų erdvės: jūrų vidaus vandenys, teritorinė jūra, gretutinė zona, išskirtinė ekonominė zona, atviroji jūra, tarptautiniai sąsiauriai ir tarptautiniai kanalai, salynų vandenys, kontinentinis šelfas, tarptautinis jūros dugno rajonas.
Valstybės, naudodamosi Pasauliniu vandenynu, bendradarbiauja įvairiose srityse. Išskiriamos šios svarbiausios Pasaulinio vandenyno naudojimo sritys: laivyba, jūros aplinkos apsauga, žmonių, laivų ir krovinių gelbėjimas jūrose, žvejyba ir gyvųjų išteklių apsauga, moksliniai tyrimai. Nacionalinė jūrų teisė reguliuoja valstybinių įstaigų, visuomeninių organizacijų, piliečių tarpusavio santykius Pasaulinio vandenyno naudojimo srityje ir jų santykius su kitų valstybių organizacijomis ir piliečiais, t. y. tokius santykius, kurie kyla iš krovinių, keleivių, bagažo, pašto pervežimo jūromis sutarčių, žvejybos ir kitokio jūrų panaudojimo.
Lietuvoje jūrų teisė yra besiformuojanti teisės šaka. Jūrų teisės įstatyminę bazę sudaro Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas, Prekybinės laivybos įstatymas (abu 1996), Jūros aplinkos apsaugos įstatymas (1997, nauja redakcija nuo 2010), Saugios laivybos įstatymas (2000, nauja redakcija nuo 2005) ir kiti teisės aktai.
-Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija
777