jus primae noctis, ius primae noctis, pirmõsios naktiẽs téisė, viduriniais amžiais pirmosios nakties teisė, kai kada patvirtinta feodalo, į lytinį santykiavimą su jaunavede baudžiauninke. Ši teisė rodo visišką baudžiauninkų priklausomybę nuo feodalinio savininko. Baudžiauninkas – feodalinės valdos dalis – vedyboms turėjo gauti savo pono leidimą ir duoti jam už tai dovanų. Be to, jis įsipareigodavo po vestuvių perleisti savo žmoną feodaliniam savininkui pirmai nakčiai. Šis turėjo teisę atimti skaistybę arba išprievartauti. Kiek ir kokiu mastu dvarininkai naudojosi šia teise – ginčytina. Jus primae noctis kaip Europos feodalinės teisės dalis, atrodo, patvirtinta nuo 13 a., bet, pasak daugelio istorikų, ji tėra teisinė ir literatūrinė fikcija, kuri rodo ne tiek pačius vidurinius amžius, kiek jų sampratą naujaisiais laikais. Jus primae noctis – populiarus Prancūzijos švietėjų argumentas prieš aristokratiją.
Kai kurie antropologai jus primae noctis laiko seno ritualo iškrypimu. Ikivalstybiniu laikotarpiu skaistumas buvęs tabu, kurį panaikinti galėjęs tik valdovas. Feodalas neribotai disponavęs savo baudžiauninkais – turėjo teisę kiekvieną vyrą, sulaukusį 18, ir kiekvieną mergaitę, sulaukusią 14, priversti tuoktis. Galėjo parinkti vyrui moterį, moteriai vyrą. Tą pačią teisę jis turėjo našliams ir našlėms. Kaip savo pavaldinių ponas jis turėjo jus primae noctis. Prancūzijoje, Béarno vietovėje, galiojo teisė, kad visi pirmagimiai vaikai, gimę kaip jus primae noctis padarinys, buvo laisvojo luomo. Škotijoje ši teisė 11 a. pabaigoje karaliaus Malkolmo III buvo pakeista išperkamuoju mokesčiu. Žinoma, kad Vokietijos valstietis galėjo jus primae noctis išpirkti už 5 šilingus ir 4 pfenigus; čia ji gyvavo ilgiau (pasak Bavarijos aukščiausiojo apeliacinio teismo tarėjo Welscho, dar 18 a. ji gyvavo Bavarijoje).
2271