jutiklis

jutklis, įtaisas, galintis aptikti (pajusti) signalą, fizikinę būseną, cheminį junginį. Plačiausiai naudojami jutikliai, pakeičiantys matuojamąjį dydį (temperatūrą, slėgį, dažnį, mechaninį poslinkį, elektromagnetinės spinduliuotės stiprį ir kita) į elektrinį signalą, kurį patogu išmatuoti, ir matavimo rezultatą pateikiantys vartotojui. Jutiklio rodmenys dažniausiai pateikiami indikatoriuje (specialiame įtaise, sujungtame su jutikliu per analoginį ar skaitmeninį keitiklį), gali būti matomi ir tiesiogiai, pvz., gyvsidabrio termometro skalėje. Dažniausiai naudojami jutikliai, kuriuose dėl išorinio poveikio keičiasi elektrinė varža, talpa, induktyvumas, atsiranda elektrovara. Svarbiausios jutiklio charakteristikos: matavimo ribos (dinaminis diapazonas), matuojamojo dydžio priklausomybės nuo išorinio poveikio pobūdis (dažniausiai tiesinis), jautris, jautrumo riba (mažiausias poveikis, į kurį jutiklis dar reaguoja), kitų išorinių veiksnių poveikis jutiklio rodmenims. Jutikliai naudojami moksliniuose tyrimuose, buitiniuose prietaisuose, medicinos aparatūroje, transporto priemonėse, pramonės įrenginiuose, žaisluose. Kartais jutikliu vadinama sudėtinga sistema, pvz., radaras. Gyvieji organizmai turi organus, kurių funkcija tokia kaip jutiklio, todėl šie organai kartais vadinami biologiniais jutikliais. Lietuvoje jutikliai kuriami ir tyrinėjami Fizinių ir technologijos mokslų centre (didelės galios mikrobangų impulsų, mikrobangų ir terahercų dažnio elektromagnetinės spinduliuotės, magnetinio lauko impulsų, temperatūros, slėgio, šviesos stiprio jutikliai), Vilniaus universiteto Biochemijos institute (jutikliai cheminių junginių koncentracijai nustatyti), Kauno technologijos universitete (pjezoelektriniai ir magnetostrikciniai jutikliai), Vilniaus universitete (talpiniai, jonizuojančiosios spinduliuotės, biologinių ir cheminių objektų jutikliai).

804