Jutlándijos jrų mšis, didžiausias Pirmojo pasaulinio karo (1914–18) jūrų mūšis. Vyko 1916 05 31–06 01 prie Jutlandijos, Skagerako įlankoje.
Šalių pajėgos
Mūšyje kovėsi Šiaurės jūroje sutelkto ir Vokietijos uostų tolimąją blokadą vykdančio Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno (150 laivų: 28 linijiniai laivai, 9 linijiniai, 8 šarvuotieji ir 26 lengvieji kreiseriai, 79 eskadriniai minininkai ir transportiniai laivai; vadas J. R. Jellicoe) ir šią blokadą nutraukti siekiančio Vokietijos karinio jūrų laivyno (99 laivai: 22 linijiniai laivai, 5 linijiniai ir 11 lengvųjų kreiserių, 61 eskadrinis minininkas; vadas R. Scheeras) pagrindinės pajėgos.
Mūšio planas ir eiga
Vykdydama R. Scheero įsakymą viena Vokietijos eskadra demonstratyviais veiksmais iššaukė į kovą dalį Didžiosios Britanijos laivyno – Vokietijos karinė vadovybė ją planavo sunaikinti savo pagrindinių jėgų puolimu. Planas iš esmės nepavyko, nes Didžiosios Britanijos žvalgyba nustatė Vokietijos pagrindinių karinių jūrų pajėgų išplaukimo iš uostų laiką ir Didžiosios Britanijos karinės jūrų pajėgos spėjo pasirengti kovai. Mūšio pradžia, kai kovėsi tik dalis britų laivyno, vokiečiams buvo sėkmingesnė, bet atplaukus Didžiosios Britanijos pagrindinėms karo laivyno pajėgoms (Didžiajam laivynui – Grand Fleet) dėl britų pranašumo stoti į lemiamą mūšį vokiečiai nesiryžo; pergalės nepasiekė nė viena pusė.
Didžiosios Britanijos Didžiojo laivyno 2‑oji eskadra (apie 1914)
Nuostoliai ir padariniai
Per Jutlandijos jūrų mūšį sunaikinta 14 Didžiosios Britanijos karinių laivų (iš jų 3 linijiniai ir 3 šarvuotieji kreiseriai), žuvo apie 6100 žmonių. Vokietija prarado 11 karo laivų (1 linijinį ir 1 šarvuotąjį bei 4 lengvuosius kreiserius, 5 minininkus) ir apie 2500 žmonių. Po mūšio Vokietijos karo laivai grįžo į savo uostus ir pradėjo rengtis intensyviam povandeniniam karui su Didžiosios Britanijos prekybiniais laivais. Britų laivynas toliau vyravo Šiaurės jūroje.
Jutlandijos jūrų mūšyje nukentėjęs Didžiosios Britanijos laivas Spitfire (1916 06 02)