juvelỹriniai ãkmenys, juvelyriniams dirbiniams gaminti vartojami mineralai, uolienos arba suakmenėjusios organinės medžiagos. Juvelyriniams akmenims būdinga graži spalva, spindesys, patvarumas.
Juvelyrinių akmenų klasifikacijų yra daug, bet svarbiausias jų skirstymas yra pagal vartojamąsias savybes ir santykinę vertę. Lietuvoje dažniausiai naudojamasi Tarptautine juvelyrikos, sidabro dirbinių, deimantų, perlų ir juvelyrinių akmenų konfederacijos (pranc. Confédération Internationale de la Bijouterie, Joaillerie, Orfèvrerie des Diamants, Perles et Pierres, angl. International Confederation of Jewellry, Silverware, Diamonds, Pearls and Stones – CIBJO) ir J. Kijevlenkos klasifikacijomis. CIBJO klasifikacijoje skiriamos 2 grupės: brangakmenių, juvelyrinių, dekoratyvinių akmenų grupė ir organinių medžiagų grupė; juvelyriniai akmenys pateikti abėcėlės tvarka. J. Kijevlenkos klasifikacijoje juvelyriniai akmenys pateikti pagal santykinę vertę, skiriamos juvelyrinių brangiųjų, juvelyrinių dekoratyvinių, dekoratyvinių akmenų grupės.
deimantas (Rusija)
neapdoroto ir nušlifuoto chrizolito pavyzdžiai
Apibendrinus klasifikacijas vertingiausi mineralai yra brangakmenių grupėje (deimantas, rubinas, safyras, smaragdas); jiems būdingos išskirtinės fizinės (kietumas, ilgaamžiškumas) ir optinės (skaidrumas, blizgesys, didelė šviesos sklaida ar graži spalva) savybės, jie chemiškai neaktyvūs, atsparūs oro ir drėgmės poveikiui, reti. Juvelyrinių dekoratyvinių akmenų grupei priskiriami skaidrūs spindintys gražių spalvų mineralai (turmalinas, topazas, akvamarinas, tanzanitas, opalas, turkis, avantiurinas) ir vertingos uolienos. Dekoratyvinių akmenų grupei priskiriami neskaidrūs mažiau vertingi mineralai ir uolienos (jaspis, obsidianas, spalvotasis marmuras). Organinės medžiagos, naudojamos juvelyriniams dirbiniams, yra puošnios, spalvingos (perlas, gintaras, koralas, vėžlio kiautas). Prekyboje kai kurie juvelyriniai akmenys turi komercinius pavadinimus, neatitinkančius mineraloginių arba petrologinių (pvz., aduliaro komercinis pavadinimas mėnulio akmuo, diopsido – žvaigždėtasis diopsidas).
Juvelyriniams dirbiniams gaminti naudojamos ir dirbtinės medžiagos, kurios skirstomos į sintetines (sintetinis korundas, sintetinis smaragdas, sintetinis kvarcas ir kita), dirbtines, neturinčias natūralaus ekvivalento (stroncio titanatas, fabulitas, moisanitas, kubinis cirkonio oksidas, ličio niobatas), rekonstruotos (lazeriu paveiktas deimantas, aukštu slėgiu ir aukšta temperatūra paveiktas deimantas, termiškai paveiktas korundas), sudėtinės (granato‑stiklo dupleksas, organinio stiklo‑opalo‑organinio stiklo tripletas) ir imituojančias (stiklas, keramika, organinis stiklas).
akvamarinas (Brazilija)
Juvelyrinių akmenų vertė nustatoma pagal masę (juvelyrinių mineralų masės matas yra karatas, perlų – granas, lygus 0,25 karato, uolienų – gramas arba kilogramas), spalvą, švarumą (skaidrumą), šlifavimo formą, kokybę. Šlifuojant juvelyrinius akmenis ir dirbtines medžiagas siekiama išgauti kuo didesnį optinį efektą, todėl jiems suteikiama daugiasienio forma su periodiškai pasikartojančiomis sienelėmis, atsižvelgiama į kiekvienos mineralo rūšies kristalo struktūrą ir optines savybes, parenkama racionaliausia sienelių išsidėstymo forma. Kad optimaliai pasiskirstytų mineralo blizgesys, šlifuojant labai svarbu tiksliai suderinti sienelių išdėstymo, viršutinės (karūnos) ir apatinės (paviljono) dalių proporcijas.
Kiekvienai gamtinei mineralo formai parenkamas konkretus šlifavimo būdas, siekiama išsaugoti didžiausią masę. Dažniausiai skaidrūs mineralai yra šlifuojami briliantine, modifikuotomis briliantinėmis, pakopinėmis ir mišriomis sienelių išsidėstymo formomis, rečiau – specialių šlifavimo formomis. Anksčiau buvo taikomos rožės šlifavimo formos. Mažos masės skaidriems mineralams bei dirbtinėms juvelyrinėms medžiagoms dažnai taikomos apvalaus aštuonsienio (16 sienelių ir aikštelė), neskaidriems, pusiau skaidriems ir turintiems daug gamtinių defektų mineralams bei uolienoms – kabošono šlifavimo formos. Juvelyriniai akmenys pjaustomi ir šlifuojami specialiomis staklėmis, naudojami įrankiai padengti deimantais ar kitomis kietomis abrazyvinėmis medžiagomis.
juvelyrinių akmenų šlifavimo formos
Prastesnės kokybės brangieji ir sintetiniai mineralai naudojami technikoje, pramonėje (deimantai – guoliams, grąžtams, pjūklams, skalpeliams, abrazyvinėms medžiagoms, sintetiniai korundai – laikrodžiams, lazeriams bei kitiems tiksliesiems prietaisams, chalcedonas ir jo atmainos – tiksliųjų matavimo prietaisų detalėms).
Gamtoje juvelyriniai akmenys randami magminės (pirminiuose telkiniuose), metamorfinės kilmės telkiniuose ir sąnašynuose (antriniuose telkiniuose). Daugiausia juvelyrinių akmenų telkinių yra Afrikoje (Pietų Afrikos Respublikoje, Bostvanoje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Tanzanijoje, Zambijoje, Zimbabvėje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Madagaskare), Azijoje (Indijoje, Šri Lankoje, Birmoje, Tailande, Rusijoje), Australijoje, Šiaurės Amerikoje (Jungtinėse Amerikos Valstijose).
Kai kurie juvelyriniai akmenys (deimantas, rubinas, safyras, aleksandritas, špinelė, ametistas, kalnų krištolas ir kiti) sintetinami. Dažniausiai naudojamiems gamtiniams juvelyriniams akmenims (išskyrus juvelyrinį turmaliną) yra sukurti sintetiniai analogai. Pirmasis pasaulyje 1877 buvo susintetintas rubinas, sintetinis deimantas pagamintas 1953. 20 a. pabaigoje kai kuriuos sintetinius mineralus (smaragdą, rubiną, safyrą, aleksandritą) pradėta gaminti su intarpais, imituojančiais gamtinius, todėl sudėtinga juos atskirti nuo gamtinių. Kai kurių mineralų naudojimas prekyboje bei juvelyriniams dirbiniams minimas prieš 7000 metų.
Lietuvoje
Lietuvoje randama gintaro. Įvairių gamtinių ir dirbtinių (sudėtinių, imituojančių) juvelyrinių akmenų išliko religinėje atributikoje ir paveiksluose. Nuo 17 a. vidurio jie į Lietuvą buvo vežami iš Prancūzijos, Italijos, Lenkijos, Rusijos. 1781 Vilniaus universitete įsteigtas Mineralogijos kabinetas, kuriam buvo dovanojamos ir perkamos mineralų ir uolienų kolekcijos iš Prancūzijos, Vengrijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos; jose buvo ir juvelyrinių akmenų (agatų, serpentinų, jaspių, labradorų). Iš Gardino atvežtoje kolekcijoje buvo kardas, puoštas topazais ir briliantais, 3 reti raudoni koralai, iš Sankt Peterburgo – šlifuotų rubinų, smaragdų, chrizolitų, opalų, safyrų, turkių ir berilo, topazo, chalcedono, įstatytų į aptaisą agatų, nešlifuotų deimantų. Meno dirbinių su įvairiais juvelyriniais akmenimis turėjo ir Lietuvos didikai. Senose kolekcijose juvelyrinių akmenų išliko nedaug.
almandinas (Indija)
Juvelyrinių akmenų yra Vilniaus universiteto Geologijos ir minerogijos katedros, Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto muziejuose. 1996 Arūnas Kleišmantas Kaune įkūrė Brangakmenių muziejų. Antikvariniai dirbiniai su gamtiniais ir dirbtiniais juvelyriniais akmenimis saugomi Lietuvos Dailės muziejuje.
andezinas (Indija)
demantoidas (Rusija)
heliodoras (Ukraina)
hesonitas (Indija)
labradoritas (Madagaskaras)
peridotas (Jungtinės Amerikos Valstijos, Arizonos valstija)
smaragdas (Rusija)
saulės akmuo (Indija)
L: A. Kartavičius, A. Žiedelis Mineralų paslaptys Vilnius 1986; J. Kievlenko, N. Senkevič Geologija mestoroždenij podeločnych kamnej Moskva 1983; C. Cipriani, A. Borelli Gems and Precious Stones New York 1986; S. Lange-Mechlen Diamanten Stuttgart 1989; CIBJO Diamonds, Gemstones, Pearls Bern 1991; W. Schumann Gemstones of the World London 1994.
22