K, k, lietuvių ir kitų kalbų abėcėlių, sudarytų lotynų ar kitų abėcėlių pagrindu, raidė. Kilusi iš senovės graikų kapos, ši – iš finikiečių kafo. Senosios lotynų kalbos tekstuose prieš priebalsius ir balsį a rašoma k, prieš e, i – c, prieš o, u – q. Vėliau vietoj raidės k imta rašyti tik c. Romanų kalbose raidė k t. p. beveik nebevartojama, išskyrus skolinius, garsas [k] užrašomas kitomis grafemomis (pvz., italų kalboje prieš užpakalinės eilės balsius rašoma c, prieš priešakinės – ch). Lietuvių abėcėlėje k raide žymimos dvi priebalsinės fonemos: kietoji /k/ ir minkštoji /k′/ (pvz., káulas ir kiẽmas); tai trankieji sprogstamieji duslieji liežuvio užpakaliniai priebalsiai. Lietuvių kalbos raide k ne visada žymimas garsas [k] – rašoma keikdamas, tariama [keigdamas], ir atvirkščiai, ten, kur tariamas garsas [k], ne visada rašoma raidė k – segti (sagą), tariama [sekti].
K, k: 1 – finikiečių kafas, 2 – senovės graikų kapa, 3 – lotynų k
K raidės šriftų pavyzdžiai
905
-k raidė; -k didžioji; -k mažoji