Kaapo kolonija (olandų k. Kaap kolonie, angliškai Colony of Cape of Good Hope; Kãpo kolònija), Olandijos (1652–1795 ir 1803–06) ir Didžiosios Britanijos (1795–1803 ir 1806–1910) kolonija Pietų Afrikoje. 1652 Stalo įlankoje, 48 km į šiaurę nuo Gerosios Vilties kyšulio, olandai įkūrė pirmąją gyvenvietę De Kaapą (Keiptaunas). Gyvenvietė tapo olandų Ost Indijos bendrovės įkurtos ir gubernatoriaus valdomos Kaapo kolonijos administraciniu centru. Kolonizatoriai užėmė bušmenų, hotentotų, bantų žemių ir plėtė kolonijos teritoriją. Kolonistų fermose dirbo pavergti vietos gyventojai ir iš Vakarų Afrikos, Azijos, Madagaskaro, Ceilono (dabar Šri Lanka) atvežti vergai. Nuo 1795 Kaapo kolonija, išskyrus 1803–06, priklausė britams. 1834 panaikinta vergovė; dėl to 19 a. 4 dešimtmečio viduryje iš Kaapo kolonijos į šiaurę ir rytus persikėlė 12 000–14 000 būrais ar afrikanais vadinamų olandų, prancūzų, vokiečių kolonistų (vergai buvo svarbiausia darbo jėga jų fermose). 1867 Griqualand Weste (dabartinėje Šiaurės Kyšulio provincijoje) radus deimantų telkinių, paspartėjo europiečių imigracija. 1872 Kaapo kolonija gavo vidaus savivaldą. Per 1779–1879 vadinamuosius kafrų karus būrai, vėliau ir britai, nukariavo ir prie Kaapo kolonijos prijungė kafrų (taip britai vadino kosų gentis) žemes, 1895 – bečuanų žemių pietinę dalį. 1910 susikūrus Didžiosios Britanijos dominijai Pietų Afrikos Sąjungai (nuo 1961 Pietų Afrikos Respublika), Kaapo kolonija tapo jos Vakarų Kyšulio provincija.
2271