Kabalà (hebr. quabbālāh – perduota išmintis), Talmude – Biblijos knygos, išskyrus Penkiaknygę (Torą), vėlesnėje judaizmo literatūroje – visa sakytinė žydų tradicija; apie13 a. Kabala pradėti vadinti judėjų ezoteriniai ir mistikos mokymai nuo Antrosios šventyklos laikotarpio (520–515 prieš Kristų).
Kabalos samprata
Daugelis kabalistų neigė (ir tebeneigia), kad Kabala – istoriškai plėtojama doktrina, ir mano, kad ji buvo apreikšta Adomui (arba pirmosioms žmonių kartoms) ir perduodama iš kartos į kartą kaip slaptas mokymas. Ši nuostata reiškiama vienoje ankstyvesnių mistikos knygų – apokrifinėje Enocho knygoje, vėliau – klasikinėje Kabalos knygoje Zohare, kuri pasirodė 13 a. Ispanijoje ir dėl kurios istorinės kilmės ir autorystės tebediskutuojama (pagal tradiciją, priskiriama 2 a. gyvenusiam tanajui Šimonui bar Johajui; dažniausiai laikomasi 20 a. judėjų mistikos tyrinėtojo G. Scholemo versijos, kad Zoharą parašė 13 a. Ispanijos žydų mistikas Moše de Leonas). Dar būta nuostatos (kartais jos tebesilaikoma), kad Kabala yra ezoterinė Sakytinio Įstatymo dalis, apreikšta Mozei ant Sinajaus kalno.
Kabalos raida
Istoriniu požiūriu, raidos pradžioje Kabala buvo artima gnostikų mokymams (kosmologinės idėjos, magija, angelologija), vėliau, veikiama vidurinių amžių žydų filosofijos, išplėtota kaip spekuliatyvi doktrina ir praktika. Tora buvo studijuojama gematrijos metodu, t. p. taikytas alegorinis aiškinimas ir kitos teksto interpretacijos siekiant atverti slaptąsias jo prasmes. Egzistavo keletas mistikos judėjimų, kurių labiausiai žinomi – Maase berešit (hebrajų kalba – kūrimo darbas) ir Maase merkava (hebrajų kalba – vežėčių darbas). Maase berešit atstovų veikaluose apmąstoma pasaulio sukūrimo, visa ko atsiradimo priežasties ir struktūros slėpinys. Meditacija siekiama pažinti kuriančiojo Dievo veikimą. Apokaliptinio pobūdžio Maase merkava atstovų veikaluose siekiama suvokti Dieviškąją transcendentinę realybę. Šios krypties mistikai priskiriama Enocho knyga ir kiti tekstai, vadinami Heikhalot (hebrajų kalba – Dieviškoji buveinė) literatūra. Šiur Koma (hebrajų kalba – kūno matmenys) judėjimo mistika artima pirmųjų amžių žydų gnosticizmui, gilinamasi į mistinius Dieviškus matmenis.
Vėlyvųjų vidurinių amžių Ispanijos kabalistinių mokymų plėtotė susijusi su 16 a. Vokietijoje veikusiu chasidų judėjimu (Chasidei Aškenaz). Judėjimo nariai kūrė įvairius tekstus, kurie gali būti priskirti Musar judėjimo ir mistinei literatūrai. Naujas Kabalos plėtotės etapas 16 a. siejamas su kabalistu I. ben Solomonu Lurija. Lurijietiška Kabala detaliai plėtojo ankstesnės kabalistinės literatūros sąvokas ypač daug dėmesio skirdama 4 pasaulių sampratai ir Dieviškųjų emanacijų struktūrai (vadinamajam sfirų medžiui). Dešimt sfirų (skaitmenų), kurios aptariamos Zohare ir Kūrimo knygoje, aiškinamos visose Kabalos knygose, bet prasmės pateikiamos skirtingos. Sfiros gali būti suvokiamos kaip Dieviškosios esatys, manifestacijos, atributai, Dievo veidai (ar veido išraiškos). Remiantis skirtingomis koncepcijomis, skiriamos šios sfiros: Dieviškoji begalybė, kurios neįmanoma apčiuopti, aptarti, apibrėžti (Ein sof), Karūna (Keter), Išmintis (Chochma), Supratimas (Bina, kai kuriose sistemose įtraukiamas Pažinimas – Daat), Gerumas, Meilė, Gailestingumas (Hesed), Griežtumas, Galia, Teismas (Gvura, arba Din), Grožis (Tiferet), Pergalė (Necach), Šlovė (Hod), Pagrindas arba Teisuolis – Cadikas (Jesod, arba Zadik), Karalystė (Malkhut), Dieviškoji artuma (Šchina). Dieviškoji begalybė dažniausiai nepriskiriama prie sfirų ir laikoma jų šaltiniu. Sfiros siejamos sudėtingais santykiais. Labai svarbus lurijietiškos Kabalos aspektas – domėjimasis ne tik pasaulio sukūrimo mistinėmis vizijomis, bet ir pasaulio atpirkimo bei Mesijo slėpiniais. Šios idėjos ypač veikė Naujųjų amžių žydų mesianistinius judėjimus, kurių vienas ryškiausių – 17 a. Turkijoje kilęs judėjimas, pavadintas pradininko Šabtajaus Cvi vardu. Chasidei Aškenaz bei lurijietiškos Kabalos tekstai ir idėjos buvo plėtojami 18 a. Rytų Europoje kilusiame chasidų sąjūdyje. Chabado Liubavičiaus chasidizmo atšakos pradininko Šneuro Zalmano doktrinose ryški lurijietiškos Kabalos įtaka, nors kitoms chasidų atšakoms didesnę įtaką darė kiti mistiniai tekstai, ypač Chasidei Aškenaz.
Kabala Lietuvoje
Vilniaus Gaonas garsėjo kaip žymus Kabalos žinovas, ypač vertinantis 18 a. žymiausią lurijietiškos Kabalos atstovą M. Ch. Luzzattą. Vienu svarbiausiu tekstų laikoma Vilniaus Gaono mokinio Chaimo iš Valažino knyga Gyvybės siela; joje remdamasis lurijietiška terminologija ir koncepcijomis jis bandė pagrįsti antichasidišką (mitnagdišką) judaizmo viziją, kurios esminiai elementai – mistinis Toros studijavimo ir įstatymų laikymosi (kosminės) reikšmės suvokimas. Tai sudarė ideologines prielaidas 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje litvakų ortodoksiniam judaizmui susiformuoti.
565