kabarètas (pranc. cabaret), pasilinksminimo vieta (kavinė, restoranas, naktinis klubas) su kamerine pramogine programa. Kabarete rodomi vaidinimai, kuriuos sudaro dainos, monologai, kupletai, parodijinės scenos, rečitatyvai, šokių intarpai, atlieka nedidelė artistų (aktorių, dainininkų, šokėjų, muzikantų, poetų) grupė.
Nuo 18 a. Prancūzijoje liaudies susirinkimų ir pramogų vieta, kurioje dainuodavo populiarūs šansonjė, vadinta café-concert, vėliau ji imta vadinti cabaret. Kabaretas Prancūzijoje išpopuliarėjo 19 a. pabaigoje; pirmasis žymesnis – Paryžiuje R. Salis įkurtas Chat Noir. Vėliau kabaretai paplito kitose šalyse (veikė ir nepriklausomoje Lietuvoje). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kabaretuose pradėjo rinktis naujoji buržuazija, kabaretas pasidarė panašus į miuzikholą, kurio programoje buvo daug įvairių numerių. Vokietijoje (ypač 1914–33) kabarete jungta teatro menas, muzika, dainos, šokiai. Kabaretas tapo meniniu, politiniu ir socialiniu reiškiniu (1933 nacių uždrausti). Atsirado politinių, satyrinių, meno avangardistų kabaretų, kuriuose pasirodydavo populiarios dainininkės ir šokėjos (M. Dietrich). 20 a. 6 dešimtmetyje kabaretas tapo mėgstama egzistencialistų susibūrimo vieta; atsirado kabareto atmaina café-théâtre (pirmasis įkurtas 1964 Paryžiuje). Nuo 20 a. pradžios kabaretų vaidinimų estetika darė įtaką režisierių (M. Reinhardto, E. Piscatoro), dramaturgų (F. Wedekindo, K. Tucholsky) ir kompozitorių (A. Schönbergo) kūrybai.
3145