kabùčiai, senoviniai papuošalai, nešioti vieni arba kabinti prie kitų papuošalų. Buvo kabinami į karolių apvaras, prie antkaklių, segių, smeigtukų, grandinėlių, auskarų. Daryti iš kaulo, gintaro, žalvario, sidabro, aukso ir kitų medžiagų, dažniausiai stačiakampio ar kvadrato, trikampio, apskritimo, ovalo, trapecijos ar rombo, pusmėnulio, lašo, klevo sėklos ar kitos formos. Buvo ornamentuojami, puošiami kiauraraščiu, stiklo akutėmis, inkrustuojami emaliu ar dengiami sidabro lapeliu, sidabruojami, alavuojami. Atsirado akmens amžiuje.
LIETUVOJE
Lietuvoje (ir baltų kraštuose) kabučių randama nuo neolito. Seniausi kabučiai daryti iš kaulo (dažniausiai iš sumedžioto žvėries dantų) ar gintaro. Daug įvairių formų gintarinių kabučių rasta Juodkrantėje (Juodkrantės lobis) ir Šventojoje (Palangos miesto dalis; Šventosios gyvenvietės). Nuo pirmųjų amžių plito žalvariniai kabučiai, sulankstyti iš žalvarinės vielos ir lieti. Kabučiai ypač buvo paplitę geležies amžiuje. Jie su karoliais ir įvijomis buvo veriami į kaklo apvaras, jais buvo puošiamos antkaklės, kartais juos kabindavo prie antsmilkinių, smeigtukų, segių. Kabučiais dažnai puošta kai kurios moterų drabužių dalys (kepuraitės, apgalviai, skepetos, prikyštės) bei kario ir žirgo apranga (kamanos, gūnia, balnas); kartais jais užbaigiami juostų galai arba puošiamas kario diržas. Nuo 2 a. plito pusmėnulio pavidalo su spurgeliais (ragelių galuose), 3–4 a. – su ataugėlėmis ir kiauraraščiai kabučiai (buvo ir inkrustuotų emaliu), naudoti kaklo apvaruose; rasta Vakarų Lietuvoje, Žemaitijoje, Šiaurės rytų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje.
kabučiai iš šerno ilties (ketvirtas–trečias tūkstantmetis prieš Kristų, Šventosios gyvenvietės, Lietuvos nacionalinis muziejus)
kabučiais puošta kepurėlė (10 a., Bikavėnų kapinynas, Lietuvos nacionalinis muziejus)
5–10 a. plito pilnaviduriai pusmėnulio pavidalo kabučiai: 5 a. – maži sidabruoti su dviem rageliais (Veršvų kapinynas), 7–10 a. – su trimis rageliais (puošti ornamentuoto sidabro plokštele, alavuoti, mėlyno stiklo akutėmis), grandinėlėmis pritvirtinti prie smeigtuko; būdingi žiemgaliams, žemaičiams, kartais kuršiams. Dar rasta pusmėnulio formos kabučių tiesiu apatiniu kraštu (6 a., Šarkų kapinynas, Šilalės rajono savivaldybė) ir įgniaužtais šonais (8 a., kuršių), su ilgesne keturkampe plokštele prie apatinio krašto, paprastai su ąselėmis ir grandinėlėmis (7–8 a. žiemgalių, žemaičių, Latvijos Žiemgaloje). Kartais randama ir 4–7 a. sudėtinių kabučių (prie pusmėnulio pavidalo kabučio tiesiu pakraščiu grandinėlėmis tvirtinama stačiakampė plokštelė ar plokštelės). Klevo sėklos pavidalo kabučiai dažniausiai sudarė kaklo apvaras, jais puoštos galvos dangos; būdingi 7–12 a. kuršiams, žemaičiams ir žiemgaliams.
Kuršių gyventoje teritorijoje aptikta ir medaliono pavidalo (apskritų) kabučių, puoštų sidabro plokšte su 5 kryžmiškai išdėstytomis mėlyno stiklo akutėmis (8 a.–9 a. pirma pusė).
Vakarų Lietuvoje, vadinamoje Lamatos žemėje, aptikta 8 a. ovalių kiauraraščių kabučių. Labai mėgti trikampiai, stačiakampiai, trapecijos, klevo sėklos formos, zoomorfiniai ir kitokie kabučiai, kurie dažniausiai būdavo sudėtinė kitų papuošalų dalis. Randami kapinynuose (dėti į kapus kaip įkapės).
983