kabùkis, japonų tradicinio teatro rūšis. Apima muzikos, šokio ir vaidybos elementus. Kabukio aktorių vaidyba (dažniausiai abstrakti), kalba derinama su orkestro (pagrindinis instrumentas – šiamisenas) grojimu, dainavimu. Vaidinimą dažnai komentuoja pasakotojas arba choras. Aktoriai dėvi dar 17–18 a. sumodeliuotus puošnius spalvingus kostiumus, perukus (tokajamas), naudoja simbolinių spalvų grimą (kumadorį). Vaidinama plačioje, bet negilioje scenoje, nuo 1758 naudojama besisukanti scena. Kairėje pusėje nuo avanscenos į žiūrovų salės vidurį eina papildoma pakyla (hanamičis). Scenografija atkuriama pagal išlikusius eskizus ir aprašymus – ji ryški, spalvinga, didelių formų: vaizduojama rūmai, namai, kita.
Kabukis susiklostė 17 a. pradžioje, plėtojosi kartu su džioruri teatru, vienas kitą veikė, turėjo įtakos no teatro pjesės, komiškos intermedijos kiogenai. Pradininke laikoma ritualinių šokių atlikėja Okuni. 1629 merginų atliekami šokiai (ona kabukis) dėl jų vadinamojo nepadorumo uždrausti. Jas pakeitė trupės jaunuolių (vakašiu kabukis), dėvinčių moteriškus kostiumus ir naudojančių grimą (1652 dėl teatre plintančios prostitucijos trupės uždraustos). Nuo 17 a. vidurio vaidindavo tik vyrai (moteriškų vaidmenų atlikėjai vadinami onagatomis). Galutinai kabukis susiklostė 18 a., centrai buvo Edo (dabar Tokijas; plėtotas istorinės dramos apie samurajus žanras džidaimonas, formavosi karingasis vaidybos stilius aragotas), Kioto ir Osakoje (populiari šeimyninė drama sevamonas, atliekama romantiniu stiliumi vagotu). Kabukio vaidinimai buvo skirti miestiečių luomui, vykstant spektakliui žiūrovai galėdavo valgyti, gerti, šnekėtis. 17–19 a. pastatyta kabukio žymių dramaturgų M. Čikamacu, N. Curujos IV (1755–1829), Š. Namiki I (1730–76) kūrinių. 19 a. antroje pusėje kabukį bandyta reformuoti: dramaturgo M. Kavatakės (1816–93), aktorių D. Ičikavos IX (1838 ar 1839–1903), S. Ičikavos II (1880–1940), K. Onoės V (1844–1903) iniciatyva atnaujintas repertuaras, veiksmui stengtasi suteikti realistiškumo. 19 a. pabaigoje novatoriškų eksperimentų atsisakyta. 20 a. antroje pusėje kabukis vėl išpopuliarėjo.
Žymiausios kabukio aktorių dinastijos: Ičikavos (Dandžiūro I, Dandžiūro VII, 1791–1859, Dandžiūro XI, 1909–65), Nakamuros (Utaemonas I, 1714–91, Utaemonas V, 1865 ar 1866–1940, Utaemonas VI, 1917–2001), Onoe (Kikugoro I, 1717–83, Kikugoro V, 1844–1903, Baiko VII, 1915–95).
Kabukio vaidinimai nuolat rodomi Kabukio teatre (įkurtas 1889) ir Japonijos nacionaliniame teatre (įkurtas 1966, abu Tokijuje).
L: Kabuki Moskva 1965; J. R. Brandon Studies in Kabuki: Its Acting, Music and Historical Context Honolulu 1978; M. Gunji Kabuki Tokyo 1985; Kabuki: Five Classic Plays Honolulu 1992; T. Kawatake Kabuki: Baroque Fusion of the Arts Tokyo 2003.