kadmis
kãdmis (Cadmium; gr. kadmeia – cinko rūda), Cd, periodinės elementų sistemos II B grupės cheminis elementas. Sidabriškai baltas, minkštas, kalus, tąsus metalas. Diamagnetikas. Kristalinė gardelė heksagoninė, tankiausios sanglaudos. Drėgname ore paviršius apsitraukia plona kadmio oksido CdO plėvele, saugančia metalą nuo tolesnės oksidacijos. Kaitinamas ore esant aukštesnei negu lydymosi temperatūrai sudega, susidaro CdO. Kambario temperatūroje lėtai tirpsta neorganinėse rūgštyse (lengviausiai azoto rūgštyje) sudarydamas bespalves druskas. Netirpsta šarmuose, kaitinamas reaguoja su halogenais. Kadmio oksidas CdO – amorfinė arba kristalinė medžiaga; spalva nuo šviesiai iki tamsiai rudos, puslaidininkis, naudojamas galvanotechnikoje (elektrolitų sudedamoji dalis), elektrodams, organinėje sintezėje (katalizatorių komponentas).
Kadmio hidroksidas Cd(OH)2 naudojamas kadmio‑nikelio akumuliatoriuose, galvanotechnikoje. Kadmio sulfatas CdSO4 – tirpūs vandenyje bespalviai kristalai, naudojamas Westono elementams ir elektrolitams, jo yra liuminescencinėse medžiagose. Kadmio dichloridas CdCl2 naudojamas kaip kandikas dažant audinius, organinėje sintezėje (katalizatorius), kadmio nitratas Cd(NO3)2 – stiklui ir porcelianui dažyti. Kadmio junginiai su stibiu (CdSb) ir chalkogenais (CdS, CdSe, CdTe) – puslaidininkinės medžiagos, naudojamos termoelektroniniuose prietaisuose, fotoelementuose, fotodioduose, liuminoforuose, puslaidininkiniuose lazeriuose, saulės baterijose. Kadmio sulfidu CdS (spalva nuo geltonos iki oranžiškai raudonos) dažomas stiklas ir keramika, jo yra tapybiniuose dažuose. Emalių, glazūrų ir tapybinių dažų gamyboje t. p. naudojamas tamsiai raudonos spalvos kadmio selenidas CdSe. Kadmio lauratas ir stearatas yra polivinilchlorido stabilizatoriai (stabdo jo skilimą veikiant šviesai). Kadmis randamas kaip sulfidinių rūdų (sfalerito, galenito, chalkopirito, pirito) priemaiša. Mineralai grinokitas CdS, otavitas CdCO3, monteponitas CdO reti. Kadmis išgaunamas iš cinko, švino ir vario rūdų perdirbimo šalutinių produktų veikiant juos sieros rūgštimi, iš gauto tirpalo redukuojamas cinku. Naudojamas įvairiems lydiniams (pagerina vario, alavo, švino ar cinko lydinių fizikines, mechanines arba chemines savybes). Kadmio yra lengvalydžių, antifrikcinių lydinių ir specialių lydmetalių sudėtyje. Iš gryno kadmio gaminamas vienas iš kadmio‑nikelio akumuliatorių elektrodų. Daug kadmio sunaudojama galvanotechnikoje, atsparioms korozijai, ypač jūros vandenyje, mažo trinties koeficiento dangoms (kadmiuoti srieginiai sujungimai labai sandarūs).
Augalų sausojoje medžiagoje kadmio yra apie 10–4 %, bestuburių gyvūnų (pinčių, duobagyvių, kirmėlių, dygiaodžių ir gaubtagyvių) – 4·10–5–3·10–3 %. Kadmio turi visi stuburiniai gyvūnai; daugiausia būna kepenyse, inkstuose. Kadmis į organizmą patenka per virškinamąjį traktą, plaučius su maistu, vandeniu, oru; lengvai praeina pro biologines membranas. Išsiskiria daugiausia su šlapimu. Kadmio mikrokiekiai organizmui yra reikalingi angliavandenių apykaitai, hipūro rūgšties sintezei kepenyse, kai kurių fermentų (pvz., laktodehidrogenazės) aktyvumui. Kadmis ir jo junginiai nuodingi. Kaupiasi organizme, pirmiausia inkstuose. Iš aplinkos ir su maistu žmogus gauna nepavojingą kadmio kiekį – 10–25 µg per parą (norma 60–70 µg per parą). Apsinuodyti galima dirbant su kadmio lydiniais arba junginiais. Kadmio didesni kiekiai slopina organizmo augimą ir raidą, daugelio fermentų veiklą, imunitetą, virškinimą ir kvėpavimą, kraujodarą, inkstų ir kepenų veiklą, cinko, geležies, vario, kalcio, fosforo apykaitą. Kadmio perteklius sukelia DNR pažaidas, endokrininės sistemos pakitimus, navikų susidarymą, pažeidžia centrinę ir periferinę nervų sistemą, lytinių organų funkciją. 30–40 mg kadmio sunkiai apnuodija organizmą. Smarkiai apsinuodijus vemiama, atsiranda traukuliai. Ilgalaikio poveikio koncentracijos ribinė vertė darbo aplinkos ore 0,05 mg/m3, geriamajame vandenyje 0,01 mg/l.
Kadmį 1817 atrado Friedrichas Stromeyeris (Vokietija).
1
1872
2509