kahãlas (< hebr.), žydų bendruomenė, kurios nariai turėjo aktyvią ar pasyvią balsavimo teisę (mokesčių mokėtojai, Talmudo mokytojai ir asmenys, atsidėję jo studijoms); žydų bendruomenės vietinė savivaldos institucija, valdyba. Egzistavo iki 20 a. pradžios. Aškenaziai bendruomenei įvardyti vartoja žodį kehila. Kahalas, kaip savivaldos institucija, susiklostė pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais. Palestinos ir Babilonijos žydai išplėtojo du savivaldos institucijų modelius.
Kahalas Babilonijoje
Babilonijoje žydų bendruomenė buvo centralizuota. Aukščiausia politinė institucija buvo egzilarchas, savo valdžią, pagal legendas, kildinantis iš 6 a. prieš Kristų į Babiloniją ištremto paskutinio Judėjos karaliaus, bet, manoma, ši institucija atsirado apie 2 a., prieš Aršakidų dinastijos nuosmukį, po kurio 3 a. pradžioje prasidėjo Sasanidų valdymo epocha. Šiuo laikotarpiu Babilonijoje formavosi pagrindinės rabiniškojo (Talmudo) laikotarpio žydų institucijos (ir ješivos, kaip studijų namai), vėliau perimtos ir modifikuotos Europos žydų bendruomenių. Egzilarchas postą paveldėdavo (t. p. ir gaonų laikotarpiu). Be jo, veikė ir išrinktų, ir postą paveldinčių Babilonijos žydų atstovų institucija, kuri rūpinosi mokesčių rinkimu, santykiais su musulmonų valdžia, autonominių įstatymų ir potvarkių priėmimu, ješivomis ir panašiai, atlikdavo teismų funkcijas. 11 a., valdant seldžiukams, buvusi centralizuota savivalda išsiskaidė į atskirų provincijų (Damasko, Chalebo, Mosulo) savivaldas, kurioms vadovavo iš egzilarcho dinastijos kilę asmenys. Dinastijos autoritetą palaikė įsitikinimas, kad ji kilusi iš karaliaus Dovydo. Egzilarcho institucija išliko iki 15 amžiaus.
Palestinoje po Jeruzalės šventyklos sugriovimo (apie 70) iki 4 a. aukščiausia žydų savivaldos institucija buvo patriarchas (nasi), jis ir jo šeima turėjo tam tikrų privilegijų (pvz., mokytis graikų kalbos, kuri buvo reikalinga derybose su Romos valdžios atstovais). Šią išorinę atstovavimo funkciją atlikdavo ir egzilarchas. Patriarchas ir egzilarchas valdė vykdomosios valdžios institucijas, galėjo pasiremti garnizonais tvarkai palaikyti. Egzilarchas, kitaip nei patriarchas, neturėjo teisės skirti teisėjų rankų uždėjimo ritualu. Babilonijoje išminčių (vėliau ir gaonų), skiriančių teisėjus, ir egzilarcho, kuris daugiausia rūpinosi svarbiausių bendruomeninių institucijų steigimu, įgaliojimai buvo griežtai atriboti iki 11 amžiaus. Manoma, tai buvo susiję su tuo, kad Babilonijoje, ne taip kaip Palestinoje, nebuvo susiklosčiusios vietinės žydų bendruomenės; čia jos formavosi pagal graikų polių pavyzdį.
Kahalas Palestinoje
Palestinoje pačios vietinės žydų bendruomenės rūpinosi svarbiausiomis bendruomeninėmis institucijomis, rinkdavo atsakingus asmenis įvairioms funkcijoms atlikti. Babilonijoje atsakingieji asmenys buvo skiriami egzilarcho arba išminčių. Tokia situacija galėjo susiklostyti todėl, kad Babilonijoje tiek Partų, tiek Sasanidų dinastijų, tiek vėliau islamo epochoje (t. p. musulmoniškoje Ispanijoje iki 11 a. ir krikščioniškoje Ispanijoje iki žydų išvarymo 1492 bei kitose musulmonų nukariautose teritorijose) žydai buvo labiau integruoti į nežydiškąją visuomenę nei Romos imperijoje ir vėliau krikščioniškose Europos valstybėse, todėl vietinė savivalda nebuvo tokia stipri.
Žydai Europoje
Krikščioniškoje Europoje centralizuotą žydų bendruomenių valdžią perėmė vietinės bendruomenės. Ispanijoje buvo oligarchinė žydų savivalda. Vokietijoje žydai, kaip svetimieji, turėjo atskirą nuo vietinių gyventojų socialinį ir teisinį statusą, turėjo nuolat rūpintis specialiomis privilegijomis, kurios apibrėžtų jų statusą ir suteiktų tam tikrų garantijų ir teisių. Žydai telkėsi į bendruomenes, kuriose ėmė formuotis aškenazių žydų bendruomeninė savivalda. Vidurinių amžių Prancūzijos ir Vokietijos žydų bendruomenes vienijo glaudūs kultūriniai ir socialiniai ryšiai, jose susiklostė vadinamosios apribotos demokratijos savivalda. Čia buvo imtos taikyti rinkimų procedūros ir mokesčių rinkimo sistemos, kai kurie pareigūnai (pvz., teisėjai ar atsakingieji už labdarą) buvo renkami tiesiogiai, kiti (bendruomenės pirmininkas, seniūnai, patikėtiniai, prižiūrėtojai, gerieji žmonės, bendruomenės įgalioti asmenys) dažniausiai burtais. Kai kurie pareigūnai atlikdavo mokesčių inspektorių arba surinkėjų, moralės saugotojų, žydų bendruomenės ir nežydų vietinės valdžios tarpininkų, sinagogų, bendruomenės mokyklų, svarsčių bei matų prižiūrėtojų ir daug kitų funkcijų. Mažose bendruomenėse pagrindines funkcijas dažniausiai atlikdavo vienas asmuo. Už bendruomenės tvarkos taisyklių pažeidimą asmenys galėdavo būti iš jos pašalinami paskelbiant ekskomuniką (cheremas). Kartais vyresnieji pareigūnai pirmininkaudavo po mėnesį (rotacijos būdu). Vokietijoje, Moravijoje ir Vakarų Vengrijoje juos kontroliuodavo specialus vykdomasis komitetas.
Kahalas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Lietuvoje (manoma, ir Lenkijoje) žydų bendruomene laikyta vietinė žydų grupė, kurioje buvo ne mažiau kaip 10 suaugusių vyrų namų savininkų, galinčių sudaryti minjaną. Vaado (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų seimas, veikęs 1623–1762) dokumentuose žydų bendruomenės skiriamos į dispersinę gyvenvietę (bendruomenę, kurioje tik per didžiąsias judėjų šventes susirenka minjanas), priekahalį, kahalą, apygardą, vyriausiąją bendruomenę. 17 a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijoje kai kuriose bendruomenėse pagal nuostatus kiekvieną mėnesį vienas iš bendruomenės vadovų būdavo įpareigotas eiti seniūno pareigas, bet reikalus jis turėdavo spręsti kartu su kitais pirmininkais ir geraisiais žmonėmis. Mėnesio seniūnas būdavo įpareigojamas bausti nusikaltėlius, maištaujančius bei pažeidžiančius bendruomenės nuostatus, bet visas pareigas jis eidavo kontroliuojamas prižiūrėtojo, tvarkdario. Vietinių žydų bendruomenių nuostatai būdavo priimami atsižvelgiant į Vaado potvarkius. Susiformavus atskiram Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų Vaadui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydai laikėsi jo nurodymų. 1764 Vaadai buvo panaikinti.
Kahalas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose, per padalijimus atitekusiose Rusijos imperijai, 1782 iš kahalų buvo atimtos teismo funkcijos (pvz., baltarusių gubernijose, prijungtose prie Rusijos imperijos 1772). 1795 Minsko gubernijoje kahalui buvo uždrausta spręsti visas bylas, išskyrus kulto. 1804 Rusijos caro paskelbtuose Nuostatuose žydų klausimu kahalui buvo palikta tik mokesčių rinkimo prievolė uždraudžiant savavališkai juos didinti. Ilgainiui Rusijos imperijoje kahalai neteko savo teisminių galių. 19 a. pradžioje kahalui buvo pavaldžios bendruomeninės savivaldos institucijos – įvairios draugijos, kurios rūpinosi labdara, laidotuvėmis, ligonių priežiūra, Toros studijomis, nuotakų tekinimu ir kitomis bendruomenės gyvenimo sritimis. 1844 kahalai Rusijos imperijoje buvo panaikinti, mokesčių rinkimas pavestas žydų deputatams nuo bendruomenių. Sunyko ne tik oligarchinė centralizuota, bet ir vietinė savivalda.
1918–25 Lietuvos Respublikoje bandyta atgaivinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų žydų bendruomenių savivaldą ar autonomiją (tik ne teritorinę, o personalinę), tačiau šis siekis nebuvo įgyvendintas dėl 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje suirusios tradicinės žydų gyvenimo sanklodos, kuri rėmėsi vieningu žydų tapatybės pagrindu. Vietoj vieningos žydų bendruomenės savivaldos Lietuvos Respublikos įstatymais buvo įtvirtintos tik prie sinagogų susitelkusios religinės bendruomenės.
565
kehila