kailiadirbỹstė, gyvulių ir žvėrių kailių išdirbimo tradicinis amatas.
Lietuvoje kailius pradėta išdirbti paleolite (jiems išskusti naudoti gremžtukai); šiuo laikotarpiu, manoma, kailius išdirbdavo ir iš jų siūdavo drabužius moterys.
Nuo 11 a. pilyse ir miestuose jau buvo kailiadirbių amatininkų. apie 1458 Vilniuje susibūrė kailininkų brolija, 15 a. pabaigoje kailiadirbiai minimi dvarų inventoriuose. Ypač kailiadirbystė paplito po Valakų reformos (1557), kai imta rūpintis medžioklės ūkiu. 1579 Vilniuje įsikūrė kailiadirbių cechas. 19 a.–20 a. pirmoje pusėje nedidelės kailiadirbių dirbtuvės veikė daugelyje miestų ir miestelių.
Kailiadirbiai dažniausiai gyveno miesteliuose, rečiau kaimuose; užsakymus atlikdavo namie. Kailiadirbio pagrindiniai įrankiai buvo kaišena (skustuvas) – geležinė mediniu kotu plokštelė kailiams skusti, medinės šukos vilnoms šukuoti ir šepetys kailiams dažyti bei kubilas kailiams rauginti. Dažniausiai išdirbdavo avių, kartais ožkų ar laukinių gyvūnų kailius. Buvo ir po kaimus keliaujančių (kailius išdirbdavo nuomojamose patalpose).
Surinkęs tam tikrą kiekį ištemptų ir išdžiovintų kailių amatininkas juos užmerkdavo (raugindavo) dideliame kubile, tarp kailių pridėdavo eglės arba ąžuolo žievių, užpildavo verdančiu vandeniu, kailius prispausdavo medinėmis trinkelėmis; kartais buvo rauginama avižų miltų rauge. Kailiai ir gyvulių odos būdavo rauginama jaujoje ar kamaroje, medžių žievėmis – apie mėnesį (kartais trumpiau), miltų raugu – savaitę ir ilgiau. Išrūgę kailiai buvo išskalaujami ir džiovinami – vasarą ant karčių ar žolynų, žiemą – pirtyje. Išdžiovinti kailiai būdavo skutami. Prieš skutimą 3–4 valandas būdavo laikomi sūriame vandenyje – tada jie nesukietėdavo ir nesudžiūdavo. Po to kailį minkštindavo (vokuodavo) ir aštriu peiliu skusdavo (ištemptą).
Avikailiai būdavo paliekami natūralios (baltos) spalvos arba dažomi (dažų dėta į raugą). Dažniausiai dažyta rusva spalva, išgaunama iš alksnio žievės. 20 a. 4 dešimtmetyje dažniausiai dažyta juodai ir raudonai. Iš išdirbtų kailių būdavo siuvami paprasti (nemušti, pliki) ir gelumbe aptraukti (mušti) kailiniai. Už darbą kailiadirbiui mokėta pinigais, kartais javais. 20 a. viduryje kailiadirbys greta kitų darbų per metus išdirbdavo 150–200 kailių.
Nuo 20 a. antros pusės kailiadirbystės amatą išstūmė kailių pramonė.