išdirbti elnių kailiai
káiliai, neišdirbtos arba išdirbtos plaukuotos gyvulių, žvėrių ar paukščių odos. Pagal tai, kada plaukų danga būna gražiausia ir stipriausia, kailiai skirstomi į žieminius (voverių, lokių, mangustų, ondatrų, lapių, kiškių, sabalų, audinių, šermuonėlių, žebenkščių, šeškų, kiaunių, ūdrų, šunų, kačių, triušių, vandens paukščių) ir pavasarinius (švilpikų, starų, veršelių, kumeliukų, ožiukų, elniukų, ėriukų). Kailiai tuo vertingesni ir brangesni, kuo atsparesni dėvėjimuisi (tai lemia odos ir plaukų dangos stiprumas), kuo geriau izoliuoja šilumą, kuo gražesni (tai lemia plaukų dangos tankis, ilgis, spalva, blizgesys, kartais dar garbanų forma ir išsidėstymas). Neišdirbti kailiai būna švieži ir konservuoti, dažniausiai išdirbami medžiojamų ar auginamų žvėrininkystės ūkiuose žvėrių, jūros lokių, ruonių, gagų, gulbių, pingvinų ar kitų jūros gyvūnų kailiai.
Išdirbtų kailių oda minkštesnė, plastiškesnė ir stipresnė, plaukų danga gražesnė. Svarbiausios kailių išdirbimo operacijos: parengiamosios (iš kailių, t. p. iš atmirkytų konservuotų, kartu su riebalais šalinamas raumeninis odos sluoksnis, poodis, t. p. kremzlės ir kaulai, ploviklių tirpalu iš plaukų išplaunami riebalai), dirbimo (pikeliavimas – purenant dermą kailis suminkštinamas, darosi tampresnis, chemiškai atsparesnis, stipresnis ir šikšninimas – fiksuojant bazinių chromo, aliuminio druskų ar kitais tirpalais kailis tampa atsparesnis puvimui, brinkimui vandenyje, dėvėjimuisi) ir apdailos (dažymas ir taurinimas). Prieš dažymą kailiai apdorojami kandikais (sunkiųjų metalų druskų tirpalais). Dažyti kailiai džiovinami, drėkinami, tampomi ir skutamas poodis; plaukai šukuojami, kerpami, lyginami (iš ūdrų, jūros lokių, bebrų kailių dar išpešami akuotai), avikailiai dar ir blizginami. Iš kai kurių kailių (avikailių, triušenų, ondatrų, žebenkščių) daromos brangiųjų kailių imitacijos. Jų apdaila (ypač dažymas) sudėtingesnė. Iš kailių siuvama kailiniai ir puskailiniai, apykaklės, kepurės, pirštinės, avalynė, miegamieji maišai, apklotai, kailiniai.
Istorija
Baltų gentys dar pirmykštės bendruomenės laikais sumedžiotų žvėrių kailius naudojo aprangai ir būstams. Nuo 8 a. baltai neišdirbtais kailiais prekiavo su arabais, nuo 9 a. – su Vakarų Europos šalimis. Jau 11 a. miestuose, prie pilių buvo amatininkų kailiadirbių (kailiadirbystė). 13 a. kailius mainydavo į druską, geležies dirbinius. 14 a. pabaigoje kailiai buvo eksportuojami į Flandriją, 15 a. – į Karaliaučių, Marienburgą. Iki 16 a. kailiais buvo mokama duoklė dvarui. Iškirtus daug miškų kailinių žvėrių labai sumažėjo ir nuo 19 a. kailiai buvo pardavinėjami tik vidaus rinkoje. Lietuvoje iki II pasaulinio karo kailius išdirbo ir jų gaminius siuvo amatininkai. Vėliau, pradėjus auginti kailinius žvėris žvėrininkystės ūkiuose, kailių gamyba išsiplėtė, pradėjo veikti 2 specializuoti fabrikai – K. Giedrio (Kaune, išdirbo avikailius) ir J. Vito (Vilniuje, išdirbo triušenas). Kailiai išdirbami bendrovėse Vilko kailiniai (iki 2000 bendrovė Vilkas; Kaunas) ir Vilniaus kailiai (Vilniuje).
79